Lietuva XIX a.-XX a. pradžioje

Sėkminga 1830 07 revoliucija Prancūzijoje ir belgų išsivadavimo kova tais pačiais metais uždegė lenkų patriotų viltis atkurti nepriklausomybę, tapo paskata rengtis sukilimui. Gandai, kad caras Nikolajus I rengiasi rinkti rekrutus Lenkijos karalystėje ir pasiųsti juos slopinti revoliucijos Vakarų Europoje, tapo sukilimo pretekstu. Sukilimas prasidėjo 1830 11 29. Sukilėliams pavyko nuginkluoti rusų įgulas. Tačiau 1831 pasiuntus didelę Rusijos kariuomenę, sukilimas 1831 rudenį buvo nuslopintas. Lenkijos karalystės autonomija buvo panaikinta. Su sukilėliais buvo žiauriai susidorota. 1832 m. uždarytas Vilniaus universitetas. 1840 m. panaikintas trečiojo Lietuvos statuto veikimas Lietuvoje ir Lenkijoje.

---

Prūsijoje (Ragainėje ir Tilžėje) leistas ir nelegaliai Lietuvoje platintas pirmasis visuomeninis politinis literatūrinis laikraštis (žurnalas). Redagavo J. Andziulaitis-Kalnėnas, J. Basanavičius, M. Jankus, J. Mikšas, J. Šliūpas. Išleista 40 numerių. Leidėjai, autoriai ir platintojai (aušrininkai) buvo aktyvūs tautinio judėjimo dalyviai, o A prisidėjo prie tautinio lietuvių tautos atgimimo.

literatūros, politikos ir mokslo mėnesinis laikraštis, leistas spaudos draudimo laikotarpiu ir ją atgavus (1889-1906). Spausdintas Tilžėje bei Ragainėje. „Varpas“ suvaidino didžiulį vaidmenį lietuvių tautinio atgimimo procese.

---

po darbininkų demonstracijos sušaudymo 1905 01 09 Rusijoje prasidėjo masiniai darbininkų streikai, valstiečių sukilimai, neramumai armijoje ir laivyne Liberalūs visuomenės sluoksniai reikalavo reformų. Atsirado darbininkų ir inteligentų profsąjungos, daugėjo kairiųjų partijų, kūrėsi liberalios, konservatyvios ir kraštutinės dešiniosios partijos bei organizacijos. Imperatorius Nikolajus II buvo priverstas paskelbti 1906 11 17 manifestą, kuriame žadėjo politines laisves. Sušaukta Valstybės Dūma – įstatymų leidžiamasis organas. Sukurta Ministrų Taryba. Nuslopinti ginkluoti sukilimai Maskvoje ir kituose miestuose. 1907 m. vyriausybei pavyko suvaldyti situaciją. Revoliucijos pabaigą reiškė II Valstybės Dūmos paleidimas. Po revoliucijos Rusijos vyriausybė pradėjo reformas, parlamentinės sistemos kūrimą.

Lietuvos visuomenės atstovų suvažiavimas Vilniuje 1905 12 04-05. Dalyvavo apie 2 tūkst. atstovų iš Lietuvos ir lietuviškų kolonijų užsienyje. Politiškai konsolidavo lietuvių tautą. Suvažiavimo iniciatoriai: J. Basanavičius ir kt. Priimti 4 punktai nutarimų: 1. Dabartinė padėtis Rusijoje ir Lietuvoje; 2. Lietuvos autonomija; 3. Kaip iškovoti autonomiją; 4. Valsčiai, mokyklos ir bažnyčios. Naktį po suvažiavimo buvo išspausdinta 36 tūkst. egzempliorių suvažiavimo nutarimų ir išplatinta visoje Lietuvoje.

---

1917 m. rugsėjo 18-22 d. vykusi konferencija, kurioje dalyvavo daugiau kaip 200 visų luomų lietuvių politinių srovių ir partijų atstovų. Jonui Basanavičiui pirmininkaujant, konferencija pareiškė lietuvių tautos pasiryžimą atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę, demokratiniais principais sutvarkytą etnografinėse sienose. Vilniuje sušauktas steigiamasis seimas turėjo nustatyti valstybės konstituciją ir santykius su kitomis valstybėmis. Konferencijoje buvo išrinkta 20 asmenų Lietuvos Taryba – vykdomasis organas, turėjęs įgyvendinti konferencijos nutarimus.

1917 12 11 Lietuvos krašto tarybos paskelbtas dokumentas dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo su sostine Vilniumi ir visų jos valstybinių ryšių, kuriuos ji turėjusi su kitomis tautomis, nutraukimo. Jame prašoma Vokietijos apsaugos ir pagalbos ir pasisakoma už Lietuvos valstybės amžinus ir tvirtus ryšius su Vokietija. Šio dokumento pagrindu 1918 m. Vokietija pripažino Lietuvos „nepriklausomybę“.

1918 02 16 Lietuvos Tarybos nutarimas atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę. Posėdžiui pirmininkavo J. Basanavičius. Akte rašoma, kad Lietuvos Taryba, kaip vienintelė lietuvių tautos atstovybė, remdamasi pripažintąja tautų apsisprendimo teise ir Lietuvių Vilniaus konferencijos (1917 09 17-22) rezoliucija, vienbalsiai nutarė kreiptis į Rusijos, Vokietijos ir kitų valstybių vyriausybes su pareiškimu, kuriuo skelbia atkurianti nepriklausomą, demokratiniais pamatais sutvarkytą Lietuvos valstybę su sostine Vilniumi ir tą valstybę atskirianti nuo visų valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitomis tautomis.

1918 11 11 Valstybės tarybos prezidiumo patvirtinta vyriausybė, kurią sudarė tautininkai ir jiems artimi nepartiniai. Ministras pirmininkas ir užsienio reikalų ministras – Augustinas Voldemaras.

buvusioje LDK teritorijoje carinės valdžios vykdytos represijos, numalšinus 1830-1831 m. sukilimą. Pagrindinis šios politikos tikslas – sumažinti lenkų įtaką buvusioje LDK, o principas – „kontroliuoti arba uždrausti“. Konfiskuota šimtai sukilėlių dvarų, sukilėliai buvo tremiami į Sibirą, atiduodami į rekrutus, Katalikų bažnyčia neteko žemių, uždaryta dalis vienuolynų. Įstaigose įsigalėjo rusų kalba, valdininkais galėjo būti tik rusai. 1832 m. uždarytas Vilniaus universitetas, 1840 m. panaikintas Lietuvos statuto veikimas, galiojo tik Rusijos įstatymai. Buvusios LDK žemės pavadintos Vakarų gubernijomis, vėliau – Šiaurės vakarų kraštu. Lenkijos karalystė neteko autonomijos, buvo panaikintas seimas, konstitucija, kariuomenė, uždarytas Varšuvos universitetas.

1864 m., po sukilimo numalšinimo, M. Muravjovo ir I. Kornilovo parengta bei imperatoriaus patvirtinta Lietuvos (tuometinio Šiaurės vakarų krašto) rusinimo programa. Šios žemės buvo paskelbtos „nuo amžių rusų žeme“. Joje numatyti šie svarbiausi uždaviniai: 1) pašalinti lenkų kalbą iš viešojo gyvenimo; 2) neleisti katalikams užimti valstybinės tarnybos postų; 3) kontroliuoti ir varžyti Katalikų bažnyčią; 4) sudaryti sąlygas plėstis stačiatikybei; 5) sparčiai steigti rusiškas pradines mokyklas; 6) skatinti rusus keltis į lietuviškas gubernijas; 7) lotyniškąją abėcėlę pakeisti rusiška ir uždrausti imperijoje lietuvišką spaudą lotynišku raidynu. Programos kūrėjai ją įgyvendinti planavo per keliasdešimt metų.

(rus.), kirilicos modifikacija, Petro I iniciatyva 1708 pradėta vartoti Rusijoje pasaulietinėje spaudoje. 1918 dar kartą modifikuota G yra dabartinė rusų abėcėlė.

nelegalios kaimo pradžios mokyklos, veikusios lietuvių spaudos draudimo laikotarpiu (1864-1904).

(lenk. dyrektor), iki 1864 – parapinės mokyklos mokytojas, o spaudos draudimo laikotarpiu (1864-1904) – lietuviškos slaptosios mokyklos mokytojas.

lietuviškų spaudinių gabentojas per Vokietijos-Rusijos sieną į Lietuvą arba platintojas Lietuvoje spaudos draudimo (1864-1904) metais. Įveždavo Mažojoje Lietuvoje išleistas knygas, laikraščius. Kūrėsi knygnešių ir spaudos platinimo draugijos – „Atgaja“, „Sietynas“, Garšvių draugija. Knygnešių veikla buvo baudžiama. Žymiausi – Jurgis Bielinis, Motiejus Baltūsis, Matas Slančiauskas ir kt.

kai kurių nacionalizmo teoretikų vartojamas terminas nacionalizmui apibūdinti. Vid. ir R. Europoje juo bandoma įvardyti XVIII a. II pus.-XIX a. vykusius procesus: naujų ekonominių santykių klostymąsi, šiuolaikinio juridiškai laisvo žmogaus atsiradimą, demokratinių tendencijų kultūroje stiprėjimą, nacionalinės savimonės pabudimą. T terminas, palyginti su nacionalizmu, yra siauresnis.

XIX a.-XX a. pradžioje Lietuvoje vykęs visuomeninis, kultūrinis, politinis judėjimas, kurio tikslas buvo išsivaduoti iš Rusijos priespaudos ir atgaivinti Lietuvos valstybingumą. Jo pradžia laikoma Vilniaus universiteto auklėtinių (daugiausia žemaičių) Simono Stanevičiaus, Simono Daukanto ir kt. literatūrinė ir mokslinė veikla XIX a. II-III dešimtmečiais. Po 1830-1831 m. sukilimo pralaimėjimo dauguma lietuvių inteligentų nebegalėjo dirbti Lietuvoje. Sankt Peterburge – žymiausiame to meto lietuvių kultūrinės veiklos centre – Simonas Daukantas išleido pirmąją Lietuvos istoriją lietuvių kalba „Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“. XIX a. viduryje lietuvių tautinio atgimimo centru tapo Varniai, kur seminarijos rektoriumi tapo iš Sankt Peterburgo į Lietuvą sugrįžęs Motiejus Valančius. Čia jis parengė Žemaičių vyskupystės istoriją lietuvių kalba. XIX a. viduryje poetas, publicistas, vertėjas Laurynas Ivinskis pradėjo leisti pirmąjį lietuvišką periodinį leidinį – kalendorių (nuo 1848 m. vadinosi „Kalendorius arba metskajtlus ukiszkas“). Po 1863-1864 m. sukilimo numalšinimo, lietuviškos spaudos draudimo metais savo veiklą toliau tęsė M. Valančius, inicijavęs blaivybės sąjūdį, organizavęs lietuviškų knygų spausdinimą Rytų Prūsijoje ir jų slaptą gabenimą į Lietuvą, slaptųjų mokyklų steigimą. Svarbus lietuvių tautinio atgimimo įvykis buvo lietuviškų laikraščių ir žurnalų pasirodymas. Tautinę sąmonę žadino pasaulietiniai „Aušra“, „Varpas“, katalikiški „Tėvynės sargas“, „Žemaičių ir Lietuvos apžvalga“. XIX a. pabaigoje pradėjo kurtis pirmosios politinės partijos, kurios XX a. pradžioje ėmė kelti ne tik Lietuvos autonomijos Rusijos sudėtyje (vienas iš Didžiojo Vilniaus seimo nutarimų), bet ir nepriklausomybės idėją. Pastarąją ėmėsi realizuoti 1917 m. rugsėjo mėn. Lietuvių konferencijoje Vilniuje išrinkta Lietuvos Taryba.

tautos judėjimas, siekiantis išsivaduoti iš tautinės priespaudos. Lietuvoje prasidėjo XIX amžiuje. Susiformavo lietuvių inteligentija. Atsirado siekimas žadinti lietuvių tautinę savimonę, tirti Lietuvos istoriją, lietuvių tautos buitį, papročius, tautosaką, kurti bendrinę lietuvių kalbą. Iš pradžių dalis tautinio judėjimo veikėjų veikė drauge su lenkais, galvojo apie bendrą Lietuvos-Lenkijos valstybę. Naujas tautinio sąjūdžio etapas prasidėjo po 1861 m. valstiečių reformos ir 1863 m. sukilimo. Į visuomeninį gyvenimą įsitraukė valstiečiai. Paaštrėjo kova prieš tautinę priespaudą – rašomi prašymai grąžinti lietuvišką spaudą lotyniškomis raidėmis, grąžinti į mokyklas lietuvių kalbą, lietuviški spaudiniai leisti užsienyje ir nelegaliai platinti Lietuvoje, kurtos daraktorių mokyklos, slaptos organizacijos. Lietuvių tautinio judėjimo dalyvai ėmė kovoti ne tik prieš rusinimą, bet ir prieš lenkinimą.

(lot. pars – dalis, grupė), politinė organizacija, veikianti kokios nors programos, išreiškiančios šios organizacijos interesus ir idealus, pagrindu; stengdamasi programą įgyvendinti, siekia valdžios.

įkurta 1896 m. Žymiausi veikėjai – A. Moravskis, A. Domaševičis, A. Janulaitis, S. Kairys, V. Mickevičius-Kapsukas. Programinės nuostatos: išsivaduoti iš Rusijos priklausomybės, kurti nepriklausomą demokratinę Lietuvos Respubliką, laisvu noru įeinančią į federaciją su kaimynais. Leido laikraščius „Lietuvos darbininkas“, „Darbininkų balsas“, „Naujoji gadynė“ ir kt.

įkurta 1902 m. varpininkų suvažiavime. Pirmasis pavadinimas – Lietuvių demokratų partija. Žymiausi veikėjai – K. Grinius, P. Višinskis, J. Šaulys, J. Vileišis, A. Smetona ir kt. Programinės nuostatos: Lietuvai suteikti autonomiją su seimu Vilniuje, vėliau – nepriklausoma demokratinė Lietuva etnografinėse ribose. Leido laikraščius „Lietuvos ūkininkas“, „Lietuvos žinios“. Iki 1918 m. išsiskaidė į kelias nedideles partijas, 1920 m. LDP savo veiklą nutraukė.

įkurta 1905 m. Žymiausi veikėjai – J. Mačiulis-Maironis, A. Jakštas-Dambrauskas, J. Tumas-Vaižgantas, M. Krupavičius. Programinės nuostatos: Lietuvos autonomija Rusijos sudėtyje su seimu Vilniuje, į Lietuvos sudėtį įeina jos etnografinės žemės. Leido populiarų savaitraštį „Šaltinis“. Nepriklausomoje Lietuvoje 1920-1926 m. buvo partijų lyderė Seimo rinkimuose ir tapo valdančiąja.

valstybės dalies ar tam tikros gyventojų grupės (tautinės, religinės) teisė turėti savivaldą, savarankiškai spręsti savo vidaus reikalus paisant įstatymų. Valstybės dalies autonomija vadinama teritorine autonomija, gyventojų grupės – kultūrine autonomija. Lietuvoje autonomiją turėjo Klaipėdos kraštas 1924-1938 metais.

Rusijos valdžios susidorojimas su Kražių bažnyčios gynėjais 1893 m.
Daugiau – žodyne.

senovės Rusioje – kunigaikščio patarėjų taryba. XVI-XVII a. bajorų D virto aukščiausiuoju įstatymų leidimo organu, bet Petras I 1711 ją panaikino. Valstybės Dūmos vardas suteiktas 1906-1917 veikusiam Rusijos imperijos parlamentui.

1907-1940 m. veikusi mokslo, švietimo ir kultūros draugija. Įvairių mokslo šakų požiūriu tyrė su Lietuva susijusias problemas, rinko tautosaką, liaudies meną, archeologinius radinius, rankraščius, lietuviškus spaudinius, geologijos, biologijos ir zoologijos eksponatus, leido mokslo leidinius, vadovėlius, rengė paskaitas, rūpinosi istorijos paminklų apsauga. Draugijai priklausė Juozas Balčikonis, Jonas Basanavičius (ilgametis draugijos pirmininkas), Kazimieras Būga, Liudas Gira, Jonas Jablonskis, Jonas Vileišis, Juozas Tumas-Vaižgantas, Žemaitė ir kiti Lietuvos mokslo bei kultūros veikėjai, užsienio mokslininkai lituanistai. 1941 m. draugijos veiklą perėmė Mokslų akademija.

(1905 01 09), taikios Peterburgo darbininkų demonstracijos sušaudymo diena. Daugiau kaip 140 tūkst. darbininkų nešė į Žiemos rūmus peticiją imperatoriui Nikolajui II. Į juos ėmė šaudyti kariuomenė. Žuvo daugiau kaip 1000 žmonių, 2000 buvo sužeisti. Šis įvykis tapo 1905-1907 m. revoliucijos pradžia.

įsteigta 1914 11 21 (n. st. 12 04) Vilniuje, teikė materialinę paramą visoje lietuvių gyvenamoje teritorijoje. Centrinio komiteto pirmininku išrinktas M. Yčas. 1915 vokiečiams okupuojant visą Lietuvą centrinis komitetas pasidalijo. Vilniuje likusio komiteto dalies pirmininku išrinktas A. Smetona. Trys komiteto delegatai 1916 06 pavergtųjų tautų kongrese Lozanoje iškėlė Lietuvos nepriklausomybės reikalavimą. A. Smetona tapo Vasario 16 akto signataru. Į Rusiją pasitraukusi centrinio komiteto dalis, vadovaujama M. Yčo, įsteigė 254 skyrius, globojo daugiau kaip 200 tūkst. pabėgėlių, rūpinosi jaunimo švietimu. L Rusijoje buvo bolševikų uždaryta 1918, o Lietuvoje 1926 pab. reorganizuota į Vilniaus lietuvių labdarių draugiją.

Lietuvos valstybės kūrimo organas 1917-1920 m. Išrinkta 1917 09 21 Vilniaus konferencijos metu. Sudarė 20 narių, vėliau – 40. Pirmininkas – Antanas Smetona, o šiam 1919 tapus Prezidentu, jį pakeitė Stasys Šilingas.

Daugiau – žodyne.

(1793-1864) lietuvių istorikas, švietėjas, pirmasis istorikas, parašęs Lietuvos istoriją lietuvių kalba, dar vadinamas Lietuvos istorijos tėvu. Svarbiausi veikalai: „Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių“, „Istorija Žemaitiška“, „Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“, „Pasakojimas apie veikalus lietuvių tautos senovėje“.
Daugiau – žodyne.

(1806-1831), 1831 sukilimo Lietuvoje dalyvė. Su pusbroliu C. Pliateriu Dusetose suorganizavo sukilėlių būrį. Su juo ir J. Horodeckio sukilėliais 1831 04 04 buvo užėmusi Zarasus. Vėliau prisijungė su savo būriu prie K. Zaluskio sukilėlių. 1831 05 04 dalyvavo Prastavonių (Radviliškio raj.) mūšyje. Apie 1831 05 20 perėjo į K. Parčevskio Vilniaus apskrities sukilėlių būrį, vėliau prisijungė prie generolo D. Chlapovskio dalinio. Tapo 25 pėstininkų pulko 1 kuopos garbės vade, kapitone. Pasižymėjo drąsa ir šaltakraujiškumu 1831 07 08 kautynėse ties Šiaulėnais (Radviliškio raj.). Sukilėlių kariuomenei traukiantis į Prūsiją, mėgino prasiveržti į Lenkiją, susirgusi mirė.

(1826-1863), visuomenės veikėjas, kariškis, 1863 m. sukilimo dalyvis. 1863 04 tapo Lietuvos sukilėlių karo viršininku ir Kauno vaivada. Subūrė sukilėlių rinktinę, kovėsi prie Raguvos, Medeikių, Gudiškio Šiaurės Lietuvoje. 1863 05 08 pateko į nelaisvę, pakartas.

(Kalinovskis Konstantinas; 1838-1864), vienas iš 1863 m. sukilimo vadų. Teisininkas. 1862 10-1863 03 vadovavo Lietuvos provincijų komitetui. Atsakė už sukilimo propagandą, ginklus, instrukcijų rengimą. 1863 03 11 tapo Lietuvos provincijų valdymo skyriaus įgaliotuoju komisaru Gardino gubernijoje. Nuo 1863 06 įėjo į naują sukilimo vadovybę, kurioje daugumą sudarė raudonieji. 1864 02 09 suimtas. Nubaustas mirties bausme.

(1828-1863), vienas 1863 sukilimo Lietuvoje vadų, kunigas. 1862 užmezgė ryšius su Z. Sierakausku, K. Kalinausku ir įsitraukė į Judėjimo (Raudonųjų) komitetą sukilimui prieš Rusijos carinę valdžią rengti. 1863 pradžioje suorganizavo apie 250 sukilėlių būrį ir Krekenavos miškuose vienas pirmųjų Lietuvoje pradėjo sukilimą. 04 17 prisijungė prie Z. Sierakausko rinktinės. 12 17 buvo suimtas ir vėliau karo lauko teismo nuosprendžiu pakartas.

(1796-1866), Rusijos valstybės veikėjas, generolas. 1863-1865 m. Šiaurės Vakarų krašto generalgubernatorius. Vadovavo malšinant 1863-64 m. sukilimą. Vykdė rusinimo politiką.

(1801-1875), lietuvių vyskupas, visuomenės veikėjas, rašytojas. 1845-1850 Varnių kunigų seminarijos rektorius, nuo 1850 – Žemaičių vyskupas. Būdamas vyskupu, rūpinosi valstiečių švietimu, organizavo parapines mokyklas, kuriose mokyta lietuvių k., kovojo su girtavimu, steigė blaivybės draugijas. Spaudos draudimo metais rūpinosi lietuviškų raštų leidimu Prūsijoje ir jų platinimu Lietuvoje. Parašė apie 70 šviečiamojo pobūdžio pasakojimų ir apsakymų, kuriuose pavaizduota XIX a. vid. Žemaitijos ir Aukštaitijos kaimo buitis, kultūra, pateikta istorinių ir geografinių žinių. Istoriniame veikale „Žemaičių vyskupystė" (2 d., 1848) aprašyta XV-XIX a. Žemaitija, Katalikų Bažnyčios istorija, pateikta švietimo istorijos, miestelių ir kaimo istorijos, buities faktų.

(1846-1918), kultūros veikėjas, knygnešys. XIX a. pabaigoje dalyvavo Garšvių knygnešių draugijos veikloje, sukūrė nelegalų lietuviškos spaudos platinimo tinklą, kuris aprūpindavo daugiausia Vidurio ir Rytų Lietuvą bei Latviją. Bendradarbiavo „Aušroje“ ir „Varpe“. 1897-1912 leido valstiečiams skirtą laikraštį „Baltasis erelis“.

(1851-1927), lietuvių tautinio atgimimo patriarchas, tautosakininkas, istorikas ir archeologas. 1883 parengė ir išleido pirmąjį „Aušros“ numerį. 1907 jo iniciatyva buvo įkurta Lietuvių mokslo draugija. Pats įkūrėjas iki mirties buvo šios draugijos prezidentu. Labiausiai domėjosi lietuvių tautos etnogenezės ir kultūros istorijos klausimai; parašė daugiau nei 40 studijų iš istorijos, archeologijos, etnografijos, folkloristikos, kalbotyros ir kitų sričių. Paskelbė hipotezę apie lietuvių kilmę iš Trakų-frygų. Pirmininkavo Lietuvos Tarybai, 1918 m. paskelbusiai vasario 16 d. Nepriklausomybės aktą.

(1858-1899), visuomenės veikėjas, rašytojas, varpininkų judėjimo dalyvis ir organizatorius. 1889-99 m. (su pertraukomis) – žurnalo „Varpas“ redaktorius, žurnalo „Ūkininkas“ (1890) leidimo iniciatorius. Parašė prozos, poezijos, kūrinių, publicistikos, rinko ir vertė tautosaką, kūrė muziką. V. Kudirkos „Tautiška giesmė“ – Lietuvos Respublikos himnas.

(1862-1932), poetas, kunigas. 1909-32 m. Kauno kunigų seminarijos rektorius. 1894-1909 m. Peterburgo dvasinės akademijos profesorius, nuo 1903 m. teologijos daktaras. 1922-24 m. dėstė Kauno universitete. 1905 m. buvo vienas iš Lietuvos krikščionių demokratų partijos programos rengėjų. Reikšmingiausia kūrybos dalis – lyrika. Išleido eilėraščių rinkinius „Pavasario balsai“ (1895), poemas „Tarp skausmų į garbę“ (1895), „Nuo Birutės kalno“ (1904), „Jaunoji Lietuva“ (1907), „Raseinių Magdė“ (1909), „Mūsų vargai“ (1920). Parašė operų libretų, istorinę draminę trilogiją „Kęstučio mirtis“ (1921), „Vytautas pas kryžiuočius“ (1925) ir „Vytautas – karalius“ (1930), literatūros istorijos ir kritikos darbų, publicistinių straipsnių, teologijos studijų. Kūryboje idealizavo herojišką Lietuvos praeitį, poetizavo gamtą, skelbė tikėjimą lietuvių tautos ateitimi. Vertė A. Mickevičiaus ir kt. poetų kūrybą, Rigvedos himnus.

(1869-1933), lietuvių rašytojas, kunigas. Kunigavo įvairiose Lietuvos vietose. 1897-1902 m. buvo „Tėvynės sargo“, 1900-1902 m. – „Žinyčios“, 1920 m. „Tautos“, 1921-1922 m. „Mūsų senovės“ redaktorius. Prisidėjo kuriant Lietuvių krikščionių demokratų sąjungą, dalyvavo Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti veikloje. 1922-1929 m. dėstė Kauno universitete. Parašė publicistinių straipsnių, literatūros istorijos ir kritikos darbų, dramų, apsakymų, apysakų („Dėdės ir dėdienės“ (1920-21), „Nebylys“ (1930) ir kt.), epopėjinį kūrinį „Pragiedruliai“ (1918-1920).

(lenk. Adam Mickiewicz, 1798-1855) - pasaulinio masto poetas, rašęs lenkų kalba, vienas žymiausių romantizmo atstovų visuotinėje literatūroje. Gimė Zaosėje, netoli Naugarduko (dab. Baltarusijoje). Baigė Vilniaus universitetą, dirbo Kauno apskrities mokyklos mokytoju. Už dalyvavimą Filomatų draugijos veikloje 1823 m. buvo suimtas,  įkalintas Vilniuje, vėliau ištremtas į Rusiją. Nuo 1829 m. gyveno Vakarų Europoje. Adomas Mickevičius įėjo į pasaulinę literatūrą kaip kovingas romantikas: karštai gynė tautos ir asmenybės teisę į laisvę, protestavo prieš baudžiavą, kvietė į kovą prieš  carizmą. Puoselėjo meilę gimtajam kraštui bei jo istorijai. Skelbėsi esąs kilme – lietuvis, tautybe – lenkas (lot. gente lithuanus, natione polonus). Istorinėse poemose „Gražina“, „Konradas Valenrodas“ išaukštino lietuvius, kovojusius su kryžiuočiais. Jose, kaip ir žymiausioje poemoje „Ponas Tadas“, poetizuojama Lietuvos gamta. Kūriniai, ypač istorinės poemos, skatino lietuvių tautinį judėjimą, tautinės savimonės ugdymą, turėjo įtakos lietuvių literatūrai.

Daugiau – antologija.lt

(1850-1902), gydytojas, rašytojas. 1879 m. baigė Maskvos universitetą, kaip stipendininkas privalėjo dirbti ten, kur buvo paskirtas. Gyveno ir dirbo gydytoju Rusijoje, Vologdos srityje. Nuo 1891 m. V. Pietaris bendradarbiavo leidiniuose: „Varpas“, „Ūkininkas“, „Žemaičių ir Lietuvos apžvalga“. Sukūrė daugiau nei 20 apsakymų, memuarinę apybraižą „Iš mano atsiminimų“, parašė originalų pasakų ciklą „Lapės gyvenimas ir mirtis“, istorinę dramą „Kova ties Žalgiriais“. Svarbiausias jo kūrinys – pirmasis lietuviškas istorinis romanas „Algimantas arba lietuviai XII šimtmetyje“ (išleistas JAV ir Lietuvoje jau po rašytojo mirties).

(1810-1881), pedagogas, vertėjas, pirmųjų lietuviškų kalendorių rengėjas. Dirbo mokytoju. 1845 prie Varnių knygyno įsteigė skaityklą. Parengė pirmąjį periodinį leidinį Didžiojoje Lietuvoje – lietuviškąjį kalendorių. Jis išėjo Vilniuje, pavadinimu „Metu skajtlus ukiszkas ant metu Wieszpaties 1846 m.“ Tą vardą dukart keitė, kol nusistovėjo „Kalendorius arba metskajtlus ukiszkas“. Iš viso išėjo 22 (19 lotynų raidėmis ir 3 rusiškomis) kalendoriai. Kalendoriuose populiarino mokslo žinias, publikavo grožinę literatūrą ir tautosaką. Pats rašė eilėraščius, pasakėčias, vertė iš lenkų kalbos. Rinko tautosaką, medžiagą lietuvių kalbos žodynui. Parengė lenkų-lietuvių ir rusų-lietuvių kalbų žodynus, kurie liko nepublikuoti. Kūrė lietuvišką augalų vardyną, parengė grybų atlasą. Gamtos mokslų tema parašė veikalą „Prigimtumenė“.

Daugiau – alkas.lt

(1851-1926), inžinierius, verslininkas, visuomenės ir politinis veikėjas. 1870 m. aukso medaliu baigė Šiaulių berniukų gimnaziją, 1874 m. baigė Sankt Peterburgo universiteto Fizikos ir matematikos fakultetą, įgydamas matematikos mokslų kandidato laipsnį. 1880 m. baigė Sankt Peterburgo kelių inžinierių institutą, gavo inžinieriaus vardą. Dirbo Rusijoje. Grįžęs į Vilnių, čia įsteigė mechanines žemės ūkio padargų dirbtuves, spaustuvę lietuviškoms knygoms leisti (1904 m.) ir lietuviškų knygų knygyną. 1904 m. pradėjo leisti pirmą legalų lietuvišką dienraštį „Vilniaus žinios“, pats jį redagavo. P. Vileišis – vienas iš Didžiojo Vilniaus seimo organizatorių, Lietuvių mokslo draugijos įkūrėjų.

Daugiau – llti.lt

(1875-1911), kompozitorius, dailininkas. Parašė simfonines poemas „Miške“, „Jūra“, nutapė paveikslus „Pasaka. Karaliai“, „Rex“. Vienas Lietuvių dailės draugijos organizatorių. Organizavo pirmąją lietuvių dailės parodą.