Europa XVI a.-XVII a. vid.

laikotarpis tarp viduramžių ir naujausiųjų amžių. XV-XVI a. sandūros-XIX a. ekonominių ir politinių sąlygų visuma, pakeitusi viduramžišką gamybos ir gyvensenos būdą bei visuomeninį mentalitetą.

Daugiau – žodyne.

pažiūra į pasaulio sandarą, teigianti, kad Žemė yra Visatos centras – aplink ją skrieja Saulė ir planetos.

Saulės sistemos sandaros teorija, pagal kurią planetos skrieja aplink Saulę. Jos kūrėjas – lenkų astronomas M. Kopernikas (XVI a.).

Daugiau – žodyne.

Vakarų ir Centrinės Europos šalių kultūros ir visuomeninės raidos epocha, žyminti perėjimą nuo viduramžių prie naujųjų laikų kultūros. Prasidėjo XIV a. Italijoje, daugelyje šalių paplito XV-XVI a. Renesansui būdinga ryškus mokslo, meno, švietimo pakilimas, jų pasaulietinimo tendencijos, antikos literatūros ir kultūrinių tradicijų gaivinimas, nacionalinių kultūrų kūrimas, vadavimasis iš religinio dogmatizmo, varžančio kūrybiškumą. Lietuvoje Renesansas reiškėsi nuo XV a. pabaigos iki XVII a. vidurio. Jį inspiravo lietuvių bajorų studijos Prahos, Krokuvos, Bolonijos, Padujos, Vitenbergo, Miuncheno ir kituose Europos universitetuose. Grįžę į Lietuvą buvę šių universitetų studentai čia skleidė renesanso idėjas. Jas platino ir Lietuvoje gyvenę kitų šalių humanistai.

pažiūrų sistema, žmogų laikanti svarbiausia vertybe ir reikalaujanti visuomeninių santykių žmogiškumo. Reiškėsi skirtingomis istoriškai sąlygotomis formomis. Susiklostė Renesanso epochoje kaip priešprieša viduramžių religinei pasaulėžiūrai.

Daugiau – žodyne.

XVI-XVII a. daugelyje Europos šalių vykęs visuomeninis judėjimas, siekęs reformuoti katalikų bažnyčią. Reformatai kritikavo popiežiaus valdžią, siekė pajungti bažnyčią pasaulietinei valdžiai. Pradininku laikomas vokiečių dvasininkas Martynas Liuteris.

viena iš 3 pagrindinių (greta Romos katalikybės ir stačiatikybės) krikščionybės krypčių, jungianti bendruomenes, kurios susiformavo XVI a. pr. prasidėjus reformacijai. Pavadinimas kilęs iš 1529 04 19 antrajame reichstage Špėjeryje M. Liuterio pasekėjų viešai išreikšto protesto prieš Katalikų kunigaikščių ir imperatoriaus nutarimą užkirsti kelią reformacijos plitimui. Vėliau termino reikšmė prasiplėtė, juo vadinami ne tik M. Liuterio, bet ir J. Kalvino bei vėlesniųjų reformatorių mokymo sekėjai.

viena pagrindinių ir labiausiai išplitusi protestantizmo kryptis, kuriai pagrindus padėjo vokiečių teologai M. Liuteris ir P. Melanchtonas. L nepripažįsta griežtos ribos tarp dvasininkų ir pasauliečių. Atsisakė vienuolijos ir celibato, iš 7 krikščionybės sakramentų pripažįsta Krikštą ir Komuniją. L išplitusi Skandinavijoje, dalyje Vokietijos, Estijoje, Latvijoje, bendruomenės veikia JAV, Čekijoje, Vengrijoje, Lietuvoje ir kt.

(evangelikai reformatai), viena pagrindinių protestantizmo krypčių. Pavadinimas kilo iš K pradininko J. Kalvino pavardės. Itin akcentuojama predestinacijos doktrina, pagal kurią Dievas iš anksto pasirenka, kurie žmonės pateks į dangų, o kurie į pragarą. Ši mintis apie išrinktinumą disciplinuoja moralę ir skatina tikslo siekimą. Kalvinistai išrinktinumo įrodymais laiko ne tik pamaldų gyvenimą, bet ir visuomeninę padėtį bei savo darbu užgyventą turtą. Kulto srityje kalvinistai išlaikė du simbolinius – krikšto ir komunijos sakramentus. Bažnyčios struktūra ir bendruomenės koncepcijos principai, nustatyti J. Kalvino darbe „Ordonnances ecclesiastiąues“ (Ženevos Bažnyčios tvarka), yra demokratiški – tikintieji renka visų lygių dvasinius vadovus. Šiuo metu kalvinistų bendruomenei pasaulyje priklauso apie 50 mln. tikinčiųjų.

(pranc. huguenots), J. Kalvino mokymo pasekėjų pavadinimas Prancūzijoje.

hugenotų žudynės Paryžiuje naktį į 1572 08 24 (Šv. Baltramiejaus dieną). 1562 prasidėjus hugenotų karams Prancūzijoje, valdžia stengėsi užkirsti kelią protestantizmo plitimui bei pabaigti pilietinius religinius konfliktus. 1572 katalikų lygos vadovų Gizų iniciatyva buvo parengtas planas pasiūlyti vienam iš hugenotų partijos lyderių Henrikui Burbonui vesti karaliaus Karolio IX seserį Margaritą Valua, šio įvykio proga sukviesti į Paryžių įtakingiausias protestantiškas gimines ir išžudyti. Apkaltinus hugenotus sąmokslu prieš karalių, žudynės prasidėjo po karališkosios šeimos jungtuvių. Žudyta be perstojo 3 dienas – rugpjūčio 23, 24, 25. Paryžiuje iki rugsėjo 17 d. buvo išžudyta apie 3 tūkst. hugenotų.

(angl. puritans iš lot. puritas – švarumas), radikalioji reformacijos srovė, susiformavusi XVI a. Anglijoje ir Škotijoje kalvinizmo pagrindu. XVII a. pr. pradėjo reikštis kaip opozicija absoliutizmui, reikalavo iki galo reformuoti Anglikonų Bažnyčią, apvalyti ją nuo katalikybės, priartinti prie autentiško kalvinizmo, reformuoti valstybės valdymą. Pradėjus valdyti Karoliui I Stiuartui darė didelę įtaką Parlamento Bendruomenių rūmuose. Buvo persekiojami. Anglijos revoliucijos metu suskilo į presbiterionus ir independentus. 1642-1660 valstybinė religija. Restauravus monarchiją, 1661 atkūrus valstybinę Anglikonų Bažnyčią, persekioti, priversti emigruoti iš šalies į kaimynines protestantiškas valstybes ir Anglijos kolonijas.

viena iš protestantizmo krypčių. Susiformavo Anglijoje, Henrikui VIII Tiudorui 1534 atsiskyrus nuo Romos ir įkūrus anglikonų bažnyčią, kurios galva yra karalius (skiria bažnytinius hierarchus, turi teisę prižiūrėti liturgiją, aukščiausia apeliacinė bažnytinio teismo institucija). Religinės doktrinos pamatas – kalvinizmas, tačiau išlaikyta Katalikų Bažnyčiai artima Bažnyčios struktūra ir apeigos. Gausesnės anglikoniškos bendruomenės veikia Škotijoje, Airijoje, JAV, Kanadoje, Indijoje.

(lot. contra – prieš + reformatio – pertvarkymas), Katalikų Bažnyčios priemonių visuma XVI a. vid.-XVII a. kovai su V. ir Centr. Europoje išplitusia reformacija. Tam tikslui buvo įsteigtas Jėzuitų ordinas, reformuotos kitos vienuolijos, pertvarkyta dvasininkų rengimo tvarka, numatyta jų misijinė veikla tarp protestantų, didelis dėmesys skirtas pasauliečių mokymo sistemos kontrolei.

Daugiau – žodyne.

katalikų vienuolių ordinas, kurį Paryžiuje įkūrė smulkus ispanų bajoras Ignotas Lojola kovai su reformacija. 1540 ordiną patvirtino popiežius. Jėzuitai stengėsi įsiviešpatauti švietimo sistemoje, įsigalėti valdovų rūmuose, įsigyti turtų, įtvirtinti katalikybę. XVI a. paplito daugelyje Europos šalių. 1773 ordinas likviduotas, 1814 vėl atkurtas.

Katalikų Bažnyčios XIX visuotinis susirinkimas su pertraukomis vyko 1545-1547 03 Tridente (dab. Trentas, Italija), 1547-1549 Bolonijoje, 1555-1563 Tridente. Sušauktas reformacijos padariniams pašalinti. Daugiausia dėmesio skirta katalikiškųjų dogmų nustatymui ir Bažnyčios reformai.

Daugiau – žodyne.

1. ekonominė ir politinė sistema, kuri pradėjo plėtotis Anglijoje XVIII a. pab. ir greitai paplito Europoje, Š. Amerikoje, Australijoje, N. Zelandijoje ir P. Afrikoje. Istorikai, ekonomistai, sociologai K ištakų ieško XVI, XVII, XVIII a. Daugelyje šalių K suklestėjo pramoninių revoliucijų metu (XVIII a. pab.-XIX a. pr.).
2. ekonominė sistema, pagrįsta privačiojo verslo ekonomika; ekonomikos veiklos būdas prekėms ir paslaugoms gaminti. Šioje ekonomikos sistemoje gamybos priemonės yra privačių asmenų ir firmų nuosavybė. Ekonomikos sprendimai priimami labai decentralizuotai, ištekliai paskirstomi daugelyje prekių ir paslaugų rinkų. Rinka suderina pirkėjų ir pardavėjų sprendimus ir, numatydama pusiausvyros kainą, lemia, kiek kokios nors prekės bus pagaminta ir parduota.

amatininkų sąjunga viduramžių miestuose, jungianti tos pačios specialybės amatininkus. Cechų taisyklės nustatydavo, kokios kokybės turi būti amatininkų dirbiniai, kokia jų kaina, koks turi būti pameistrių ir mokinių skaičius, darbo dienos trukmė. Kiekvienas cechas paprastai turėjo tam tikros gamybos šakos monopolį. Cechą valdydavo narių susirinkime išrinkti pareigūnai – seniūnas, prievaizdas.

(lot. manufactura iš manus – ranka + facio – darau), įmonė, kurioje gamyba paremta rankų darbu, gamybos procesą išskaidant į atskiras operacijas (darbo pasidalijimas, kiekvienas darbininkas ar darbininkų grupė atlieka tik dalį bendrojo produkto gamybos). Pirminė kapitalistinės gamybos forma. Lietuvoje atsirado XVI a., daugiausia stiklo, metalo apdirbimo, popieriaus, miško pramonės. Išplito XVIII amžiuje. Nemažai manufaktūrų priklausė dvarams. Galutinai išnyko XX a. viduryje.

(pranc. burgeoisie – miestiečių klasė), viduramžių Europos miestų gyventojų, neturinčių jokių privilegijų, visuomeninis sluoksnis. XVI a. Prancūzijoje taip buvo vadinti pasiturintys miestiečiai, kuriuos norėta atskirti nuo liaudies (peuple), kovojusios prieš teisines bajorų ir dvasininkų privilegijas ir skelbusios luomų lygybės šūkius. Ankstyvojo kapitalizmo stadijoje (XVIII-XIX a.) terminas buvo vartojamas apibrėžti miesto socialiniams sluoksniams (įmonių savininkai, prekybininkai, bankininkai ir t. t.). Marksistai XIX a. šiuo terminu įvardijo kapitalo nuosavybės savininkus. Terminas savo lingvistinės prasmės neteko XX a. vid. Dabartiniu metu vartojamas apibrėžti viduriniosios klasės gyvenimo stiliui.

(pranc. mercantilisme), XVI-XVIII a. ekonominė politika, kurios tikslas – kaupti aukso ir sidabro atsargas. Kuo šalis turėjo daugiau aukso ir sidabro, tuo ji buvo laikoma turtingesne.

(lot. absolutus, pranc. absolutisme – besąlyginis, neapibrėžtas), valstybės valdymo forma, kai visa aukščiausioji valdžia priklauso monarchui (gr. monarchas iš monos – vienas + arčios – valdovas) – imperatoriui, karaliui, carui. Klasikinis Europinis A susiformavo irstant feodalizmui, klostantis kapitalistiniams santykiams. XV a. pab.-XVI a. Anglijoje, Ispanijoje, Prancūzijoje valdančiosioms dinastijoms užgniaužus feodalinės aukštuomenės separatizmą, pajungus valstybei bažnyčią, panaikinus politinį susiskaldymą luominė monarchija virto absoliutine. V. Europoje absoliutinės monarchijos modelis raiškiausias Prancūzijoje Liudviko XIV valdymo metais (1661-1715), oficialioji doktrina monarchą, turintį „dievišką teisę“ naudotis neribota valdžia, laikė Prancūzijos tautos ir valstybės įkūnijimu.

(pranc. parlementarisme), parlamentinė valstybės valdymo sistema: parlamentas yra viršesnis už kitus valstybės organus; vyriausybė atskaitinga parlamentui; ji turi turėti parlamento daugumos pritarimą; paleisti parlamentą yra valstybės vadovo teisė.

1. buv. Anglijos respublikos valdovo titulas (O. Kromvelio 1558 konstitucija);
2. D. Britanijos valstybės veikėjų, pvz., regentų, titulas.

valstybės valdymo forma: monarchas atlieka tik reprezentacines valstybės vadovo funkcijas (jo valdžią riboja atstovaujamasis organas – parlamentas). Tuo tarpu įstatymų leidžiamoji valdžia bei vykdomoji valdžia priklauso demokratiniu būdu išrinktam parlamentui ir jam atskaitingai vyriausybei. Valstybės vadovas paprastai yra karališkosios šeimos galva; sostą paveldi įpėdinis. Tarkim, Japonijoje valstybės vadovas yra imperatorius. Jis neturi realios valdžios, ji priklauso demokratiškai išrinktam parlamentui ir jo sudarytai vyriausybei, vadovaujamai ministro pirmininko, kuris paprastai yra valdančiosios partijos (parlamente turinčios daugumą) lyderis.

(lot. revolutio – perversmas): 1. vyriausybės ir piliečių konflikto forma: piliečiai protestuoja ne prieš vienokį ar kitokį vyriausybės sprendimą, bet prieš visą vyriausybės politiką ir ją pačią. Nepasitenkinimas vyriausybe dėl vienokių ar kitokių priežasčių yra apėmęs visus visuomenės sluoksnius, ir vyriausybės neberemia jokia įtakingesnė socialinė grupė. Revoliucijos padarinys yra senosios vyriausybės pašalinimas ir naujos suformavimas. Naujoji vyriausybė pradeda vykdyti visiškai naują, priešingą senajai, politiką ir turi piliečių pasitikėjimą;
2. žymus gamtos, visuomenės, kultūros pasikeitimas, perversmas.

ginkluota kova šalies viduje tarp atskirų skirtingų pažiūrų visuomenės sluoksnių. P ne tik nualina šalies ūkį, bet ir supriešina visuomenę. Didžiausi P karai vyko 1917-1920 Sovietų Rusijoje, 1936-1939 Ispanijoje, 1927-1949 Kinijoje.

(Marco Polo; 1254-1324), Venecijos pirklys, žymiausias viduramžių Europos keliautojas. 1271-1275 kelionėje į Rytus lydėjo tėvą ir dėdę, vežusius popiežiaus laišką mongolų chanui Chubilajui. Per Anatoliją, Persiją, Šilko keliu per Centr. Aziją pasiekė Š. Kiniją ir stojo tarnauti Chubilajui. Per 17 metų apkeliavo Mongolų imperiją. 1298-1299 padiktavo savo pasakojimą apie keliones. Knygoje „II Milione“ daug duomenų apie aplankytas Rytų šalis, taip pat iš kitų išgirstų žinių apie Japoniją, Filipinus, Madagaskarą, Etiopiją.

(Kopernik; 1473-1543), žymus lenkų astronomas. Iš Aristarcho perėmė heliocentrinės planetų sistemos teoriją, prieštaraujančią tuometinei geocentrinei, pagal kurią Žemė buvo laikoma nejudančiu visatos centru. Rėmėsi prielaida, kad žemė sukasi apie savo ašį, kartu su kitomis planetomis juda apskritimine orbita aplink nejudančią Saulę. Heliocentrinę Koperniko sampratą vėliau patvirtino ir patobulino G. Galilėjas.

Daugiau – žodyne.

(1564-1642), italų fizikas ir astronomas. Suformulavo reliatyvumo principą mechanikoje, ištyrė laisvąjį kūnų kritimą ir judėjimą balistine trajektorija, nustatė inercijos dėsnį bei švytuoklės svyravimų dėsningumus, išrado teleskopą, termoskopą, proporcionalą skaičiavimams, pateikė medžiagų atsparumo teorijos pradmenis. Patvirtino ir propagavo Koperniko teoriją.

(Colombo; 1451-1506), vienas garsiausių savo gyvenamojo meto jūrininkų. Tyrinėdamas žemėlapius bei geografijos leidinius nutarė atrasti jūrų kelią į Indiją. Portugalijoje nesulaukęs paramos, 1486 m. persikėlė į Ispaniją, ilgus metus siekė karalienės Izabelės palankumo. Tik 1492 m. gavęs tris karaveles (XV-XVI a. burinius laivus), pasiekė Bahamų salas, Kubą ir Espanjolą (Haitį). Kitų trijų kelionių metu atrado mažųjų Antilų salas, Jamaiką, Puerto Riką, šiaurinę Pietų Amerikos pakrantę. Per ketvirtąją kelionę (1502-1504) – Antilų salas bei Centrinės Amerikos pakrantę (Hondūrą, Nikaragvą, Kosta Riką). Amerikos atradėjas ir naujosios epochos pradininkas iki mirties nesužinojo, kad atrado Ameriką, nesulaukė nei turtų, nei šlovės. Mirė visiškai nuskurdęs, tikėdamas, kad atrado jūrų kelią iš Vakarų į Indiją.

(port. Vasco da Gama; 1469-1524), portugalų jūreivis, naujų žemių ieškotojas. 1497-1498, finansuojamas Portugalijos karaliaus, su 4 laivų ekspedicija išplaukė iš Lisabonos. Aplenkęs Afriką ties Gerosios Vilties kyšuliu, atplaukė į Indijos uostą Kožikodę Malabaro krante. Taip buvo atrastas jūrų kelias iš Europos į Indiją. Vadovavo 1502-1503 ir 1524 ekspedicijoms į Indiją. 1524 paskirtas Portugalijos valdų Indijoje vicekaraliumi.

(it. Amerigo Vespucci; 1454-1512), Florencijos pirklys, nuotykių ieškotojas, jūrininkas ir keliautojas, tarnavęs Ispanijai ir Portugalijai. 1499-1500 su A. de Hoedos vadovaujama ispanų ekspedicija pasiekė Gvianą, Venesuelą, Haitį; 1501-1502 su portugalų ekspedicija apiplaukė P. Amerikos rytinę pakrantę nuo San Rokio kyšulio iki 25 ar 50 laipsnių pietų platumos. Atrastas žemes laikė nauja pasaulio dalimi ir pavadino jas Naujuoju pasauliu (Mundus Novus). Jo kelionių aprašymai, žemėlapiai pelnė didelį populiarumą, o naujai atrastas žemynas pavadintas Amerika – Vespučio krikšto vardu. Iš pradžių taip buvo vadinama tik P. Amerika.

(port. Magalhaes, isp. Magallanes; apie 1470-1521), portugalų keliautojas. Parengė planą, kaip plaukiant vakarų kryptimi per Atlantą, aplink P. Ameriką pasiekti Malukų salas. 1519 09 10 M vadovaujama 5 laivų ekspedicija išplaukė iš Ispanijos, 1520 01 pasiekė La Platos žiotis. Plaukdami į pietus atrado San Matijo ir San Chorchės įlankas. Peržiemoję San Chulijano įlankoje, pavasarį atrado sąsiaurį, vėliau pavadintą Magelano vardu, juo 1520 10 įplaukė į vandenyną, kurį pavadino Ramiuoju. 1521 03 pasiekė Marianų, vėliau Filipinų salas. Dėl susirėmimų su vietos gyventojais, ligų, maisto stygiaus didžioji dalis įgulos žuvo. Iš ekspedicijos, apiplaukęs Afrikos žemyną, į Ispaniją 1522 grįžo tik laivas „Viktorija“. Kelionė išplėtė žinias apie Žemę, galutinai įrodė, kad pasaulinis vandenynas vientisas, o Žemė apvali.

(Giordano Bruno; 1548-1600), italų filosofas materialistas, vienuolis dominikonas. Remdamasis heliocentrine M. Koperniko koncepcija, iškėlė idėją apie pasaulių gausą ir įvairovę, visatą traktavo kaip organizmą, begalinį laike ir erdvėje, vienijamą pasaulinės sielos ir sudarytą iš monadų. Aukščiausioji monada – Dievas. Svarbiausi darbai: „Apie priežastį, pradžią ir vienovę“ (1584), „Apie monadą, skaičių ir figūrą“ (1591).

(Gutenberg; 1397-1486), vokiečių spaustuvininkas, spaudos išradėjas. Pasigamino rankinį raidžių liejimo prietaisą ir rankinį spaustuvių atspaudų presą. Iš metalo lietas raides buvo galima naudoti daug kartų, sudarant vis naujas kombinacijas. Išspausdino 42 eilučių Bibliją. Išlikę 47 šios Biblijos egzemplioriai; 12 iš jų išspausdinti ant pergamento.

(Leonardo da Vinci; 1452-1519), italų dailininkas, mokslininkas, inžinierius išradėjas, architektas ir skulptorius, muzikas ir poetas. Laikomas itališkojo renesanso klestėjimo simboliu. Įkūnijo renesanso žmogaus universalumą. Kūrybos esmė – gamtos ir proto vienovė. Reikšmingiausi darbai „Džokonda“, arba „Mona Liza“, „Madona uolose“, „Apreiškimas“. Architektūros ir skulptūros kūriniai išlikę tik brėžiniais ir dokumentais. Pagal jo projektą iškastas kanalas tiekė Milanui geriamąjį vandenį. Jo sukonstruoti prietaisai bei mašinos (sraigtas, tankas, malūnsparnis, tekinimo ir audimo staklės, povandeninis laivas, lėktuvas, parašiutas) daugeliu metų aplenkė savo epochą. Parašė apie žmogaus anatomiją veikalą, kurį iliustravo piešiniais.

(Erasmus Roterdamus; 1469-1536), Nyderlandų dvasininkas humanistas, teologijos mokslų daktaras. Savo knygose kritikavo žmonių tamsumą, visuomenės trūkumus, aukštino laisvą, protingą žmogų. Išleido sentencijų, posakių, priežodžių, patarlių rinkinį. Didžiausias darbas – Naujojo Testamento vertimas į lotynų kalbą. 1509 parašė satyrą „Pagiriamasis žodis kvailybei“.

(it. Niccolo Machiavelli; 1469-1527), italų politikas, filosofas. Teoriniuose darbuose „Valdovas“ ir „Samprotavimai apie pirmąją Tito Livijaus dekadą“, atsižvelgdamas į gyvenamosios epochos ir šalies realijas, sprendė klausimą, kokie turėtų būti pagrindiniai valdymo meno principai, kurie padėtų valdovui įveikti viešpataujantį chaosą, įtvirtinti ir išlaikyti savo valdžią, koks turi būti valstybės valdovas ir kokia turi būti naujųjų laikų valstybė. Valdovo politine misija laikė sugebėjimą sustiprinti valstybę, didinti jos politinę ir ekonominę galią. Teigė, kad viskas, kas naudinga visuomenei ir valstybei, yra moralu ir priimtina, nes taurus tikslas gali pateisinti net ir drastiškas priemones. Pirmasis nuosekliai ir kryptingai suformulavo ir pagrindė absoliutinės monarchijos, valdymo formos, labiausiai atitinkančios jo gyvenamosios epochos realijas, pagrindus.

(Michelangelo Buonarroti; 1475-1564), italų tapytojas, architektas, skulptorius, karo inžinierius ir poetas, garsiausias klestinčio renesanso atstovas ir baroko tėvas. Antikos tradicijas derino su savo laiko meno kryptimis, sukūrė savitą, jį išgarsinusį stilių. Kūriniai „Pieta“ ir „Dovydas“ išreiškia humanistines tendencijas. Nutapė Siksto koplyčios Vatikane lubas, Siksto koplyčioje – popiežiaus užsakytą freską „Paskutinis teismas“ (žymiausias jo, kaip tapytojo, darbas, 1541). Nuo 1546 m. vadovavo Šv. Petro bazilikos statybai ir Kapitolijaus aikštės Romoje rekonstrukcijai. Išliko apie 300 eiliuotų kūrinių, kurie išleisti po mirties.

(Raffaello Santi; 1483-1520), italų atgimimo dailininkas, architektas. Nutapė freskas „Galatėjos triumfas“, „Amūras ir Psichė“, paveikslą „Madona dela sedija“, popiežių Julijaus II, Leono X ir daug kitų portretų. Žymiausias darbas – „Siksto madona“. Tapyba remiasi natūraliu savimi pasitikinčio žmogaus atvaizdu, jai būdingos gyvybingos ir monumentalios istorinių, biblinių bei mitologinių paveikslų grupinės scenos.

(vok. Martin Luther; 1483-1546), vokiečių teologas, Katalikų Bažnyčios reformatorius, protestantizmo (liuteronybės) pradininkas.

Daugiau – žodyne.

(pranc. Jean Cauvin, lot. Johannes Calvinus; 1509-1564), prancūzų kilmės reformatas, teologas, kalvinizmo konfesijos kūrėjas ir įtvirtintojas.

Daugiau – žodyne.

(1491-1556), Jėzuitų ordino įkūrėjas. Ispanų kilmės bajoras, karininkas. 1539 pateikė naujo vienuolių ordino kūrimo projektą, kurį 1540 patvirtino popiežius Paulius III (Jėzaus draugijos įkūrimas). 1541 išrinktas Draugijos generolu. 1622 03 12 Grigalius XV paskelbė L šventuoju.

(Louis XIV; 1638-1715), Prancūzijos karalius nuo 1643 iš Burbonų dinastijos. Jo valdymo metais galutinai įsitvirtino absoliutizmas. L buvo vadinamas karaliumi saule. Vienintele patariamąja institucija liko Valstybinė taryba. Apribotos parlamentų teisės. Paryžiaus parlamentas neteko teisės stabdyti valdovo ediktus ir registruodavo juos be svarstymo ir balsavimo. Iš 54 L valdymo metų 32 Prancūzija kariavo. Labiausiai nualino 4 L kariniai konfliktai su Habsburgų valdomomis valstybėmis, kuriais siekta įtvirtinti Prancūzijos įtaką Europoje.

(pranc. Armand Jean du Plessis Richelieu; 1585-1642), Prancūzijos kardinolas, pirmasis valstybės ministras valdant Liudvikui XIII. Centralizuotos absoliutinės monarchijos Prancūzijoje kūrėjas, klasikinio absoliutizmo teoretikas.

(Charles I; 1600-1649 01 30), Anglijos karalius (nuo 1625). Iš Stiuartų dinastijos. Jokūbo I sūnus. Vykdė buržuazijai ir naujajai dvarininkijai nepalankią politiką, kuri 1640 sukėlė Anglijos revoliuciją. Per 1642-46 ir 1648 pilietinius karus K kariuomenė pralaimėjo. K buvo suimtas ir nukirsdintas.

(angl. Oliver Cromwell; 1599-1658), politinis veikėjas Anglijos revoliucijos metu. 1640 išrinktas į parlamentą (vėliau pavadintą Ilguoju). Vienas iš opozicijos vadovų, prisidėjo organizuojant kariuomenę, nugalėjusią karaliaus armiją 1642-1646 ir 1648 pilietinių karų metu. Karaliaus bausmės ir respublikos (1649) paskelbimo iniciatorius. 1653 išvaikė parlamento likučius, paskelbtas Respublikos lordu protektoriumi visą valdžią sutelkė savo rankose.