Sąvokos

Praeitis

laikas, praėjęs nuo žemės atsiradimo, tai yra 4,5 mlrd. m. iki šių laikų.

Priešistorė

senesnioji žmonijos raidos dalis, apimanti laikotarpį maždaug nuo 2 milijonų metų iki atsirandant raštui, fiksuojančiam istorinius įvykius.

Istorija

mokslas, aiškinantis žmonijos praeitį, visuomenės raidos procesus.

Istorijos periodizacija

žmonijos istorijos skirstymas į ilgus, iš esmės skirtingus laikotarpius, apimančius kokį nors baigtinį istorinį procesą ar reiškinį.
Lietuvoje priimta taip periodizuoti pasaulio istoriją:

PriešistorėSenovės
istorija
ViduramžiaiNaujieji
amžiai
Naujausieji
laikai
nuo žmogaus atsiradimo iki maždaug IV tūkst. pr. Kr. vid. nuo IV tūkst. pr. Kr. vid. Iki V a. pab. nuo V a. pab. Iki XV a. pab. nuo XV a. pab. Iki 1918 m. nuo 1918 m.

Era

(lot. aera – momentas, nuo kurio skaičiuojami metai): 1. metų skaičiavimo sistema. Senovėje įvairios tautos turėjo skirtingas E, nes kiekviena metus skaičiavo nuo jai svarbių įvykių pradžios. Krikščioniškose šalyse pradedama skaičiuoti nuo Kristaus gimimo – „nulinio“ chronologijos taško, nors iš tikrųjų Kristus gimė 6-ais metais pr. Kr. Tai krikščioniškosios eros pradžia. Jos pagrindu buvo sudarytas Julijaus kalendorius, kurį 1582 pakeitė Grigaliaus kalendorius. Žydų, arba hebrajų E, anot šventųjų tekstų, prasideda nuo pasaulio sukūrimo, 3750 m. pr. Kr.; musulmonų eros pradžia yra 622 m. po Kr., kai pranašas Mahometas paliko šventąjį Mekos miestą. Senovės graikų chronologijos atskaitos taškas buvo pirmosios olimpinės žaidynės, kurios įvyko 776 m. pr. Kr. Romėnai laiką skaičiavo nuo Romos įkūrimo 753 m. pr. Kr.; 2. istorinis laikotarpis, kuris savo turiniu, įvykiais iš esmės skiriasi nuo ankstesniojo;

Amžius

1. šimtmetis. Pvz., XX amžius – laikotarpis nuo 1901 m. sausio 1 d. Iki 2000 m. gruodžio 31 d.; 2. istorinis laikotarpis arba epocha, pvz., žalvario amžius.

Istorijos mokslo objektas

žmonės ir visa tai ką jie mąstė, kalbėjo ir darė nuo pat jo atsiradimo.

Istorijos šaltiniai

visi objektai, kaip nors susiję su žmonių veikla, tai yra visa tai, kas gali liudyti žmonijos praeitį ir patirtį. Visi istorijos šaltiniai pagal jų pobūdį skirstomi į kelis tipus: daiktinius, rašytinius, vizualinius, garsinius, lingvistinius. Dar šiuos šaltinius galima skirstyti pagal įvairius žmonijos veiklos aspektus. Tai gali būti gamybiniai (materialūs objektai, rašto darbai), folkloriniai, kalbiniai, meniniai (dailės kūriniai, vaizdo, garso įrašai). Tai gana santykinis skirstymas. paprastai mokslininkai skiria pirminius ir antrinius istorijos šaltinius. Pirminiai šaltiniai yra atsiradę toje praeityje, kurią jie aprašo, liudija, t. y. tie šaltiniai yra tiesioginiai aprašomų įvykių liudininkai. Antriniai šaltiniai yra tarsi ataskaitos apie praeitį, sudarytos tų žmonių, kurie gyveno po aprašomų įvykių. Jie perėmė informaciją iš kitų šaltinių, ir nebūtinai pirminių.

Pagalbiniai istorijos mokslai

pagalbinės istorijos disciplinos yra archeografija, archyvistika, chronologija, heraldika, šaltinotyra, numizmatika, paleografija, sfragistika ir kt. Archeologija ir etnografija laikomos savarankiškomis istorijos mokslo šakomis.