Bendrosios nuostatos

Parengė E. Bakonis, R. Jokimaitis, E. Manelis
Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos leista naudoti 1999 07 26, Nr. 19


ĮŽANGA

Istorijos paskirtis – padėti moksleiviams formuotis istorinę sąmonę, supratimą, kad šiandienos pasaulis yra istoriškai sąlygotas žmonijos ilgaamžės raidos rezultatas. Mokantis istorijos nuosekliai susipažįstama su svarbiausiomis istorinėmis epochomis, istorinės raidos mechanizmu, tautos ir žmogaus vaidmeniu istorijoje, perprantama istorijos sąvokų reikšmė, išmokstama savarankiškai apmąstyti ir vertinti istorinę patirtį. Istorijos pažinimas, istorinės informacijos analizės įgūdžiai, įgyti šio dalyko pamokose, padeda suvokti pasaulio ir savo krašto problemas, jas dalykiškai analizuoti ir vertinti. Dalyko turinys, mokymo metodai, mokytojo ir moksleivių santykiai pamokų metu formuoja moksleivio vertybių sistemą, grindžiamą demokratijos, humanizmo, tolerancijos, solidarumo, bendradarbiavimo idealais. Ugdoma asmenybė, siekianti ir galinti gyventi demokratinėje visuomenėje.

Istorijos pažinimas yra viena svarbiausių prielaidų tokioms vertybėms:

  • pasitikėjimas demokratinėmis institucijomis ir pagarba joms, pasirengimas bendradarbiauti;
  • pagarba žmogaus teisėms, tolerancija;
  • socialinio teisingumo siekis;
  • šališkumo, prietarų ir stereotipų identifikavimas ir vengimas;
  • kritinis ir kūrybinis mąstymas.

Šios ir kitos vertybės yra vienas svarbiausių istorijos dalyko turinio atrankos kriterijų bei mokymosi (studijų) objektų. Į jas kreipiamas dėmesys nustatant galutinius istorijos mokymo tikslus.

Istorijos pamokos turi padėti moksleiviams:

  • pažinti ir suprasti pasaulio ir Lietuvos gyvenimą praeityje;
  • susiformuoti istorinio proceso chronologinės sekos vaizdą, grindžiamą epochinės reikšmės įvykių žinojimu;
  • išsiugdyti gebėjimą skirti faktus ir nuomones apie juos, pastebėti klaidas ir šališkumus;
  • išsiugdyti supratimą, kad dabartis yra istoriškai sąlygota;
  • išsiugdyti kritinį mąstymą, gebėjimą vertinti nuomones ir versijas, formuoti savo požiūrį ir nuomonę;
  • suprasti, kad istorinis pasakojimas yra tik hipotetinis praeities priartinimas, priklausąs ir nuo šaltinių, ir nuo tyrėjų metodologijos;
  • išmokti rinkti ir analizuoti įvairiuose šaltiniuose esančią informaciją, kritiškai vertinti ją atsižvelgiant į istorinio laikotarpio sąlygas, daryti pagrįstas išvadas;
  • kurtis pasaulėžiūrą, grindžiamą humanizmo, demokratijos ir kultūrinėmis tautos vertybėmis;
  • ugdytis domėjimąsi savo tautos ir pasaulio patirtimi, pagarbą kultūriniam praeities kartų palikimui;
  • suvokti savo tautinį, kultūrinį identitetą, išsiugdyti tautinę, kultūrinę ir pilietinę savimonę.

Siekiama, kad moksleiviai pažintų ir suvoktų:

  • svarbiausius Lietuvos, Europos ir pasaulio istorinės raidos faktus bei reiškinius, jų sąsajas ir prasmę;
  • istorijos raidą lemiančius veiksnius, jų tarpusavio sąveiką;
  • esminius pagrindinių istorinių epochų bruožus;
  • politinių, teisinių, socialinių, ūkinių ir kultūrinių struktūrų istorinę kaitą ir tarpusavio sąsajas;
  • asmens, visuomenės socialinių grupių ir tautos vaidmenį istorijoje;
  • Lietuvos ir lietuvių tautos istorinio likimo savitumą;
  • istorinį šiuolaikinės demokratijos ir dabartinės žmogaus sąmonės formavimosi kelią;
  • pagrindinius istoriko darbo principus.

Plėtojami moksleivių gebėjimai:

  • analizuoti istorinius faktus ir problemas atsižvelgiant į laikotarpio ir vietos sąlygas;
  • jungti istorinius faktus į prasminę visumą, nustatyti reiškinių priežastis, padarinius, kitus tarpusavio ryšius;
  • suprasti galimybę skirtingai interpretuoti tuos pačius istorinius faktus, įvairius argumentus ir gebėti juos lyginti bei vertinti;
  • identifikuoti praeities visuomenės gyvenimo problemas, įžvelgti svarbiausias šiuolaikinės visuomenės problemas;
  • argumentuotai žodžiu ir raštu dėstyti savo nuomonę, tiksliai vartoti sąvokas;
  • savarankiškai nagrinėti, kritiškai vertinti ir interpretuoti istorinę medžiagą bei šaltinius.

DIDAKTINĖS NUOSTATOS

Mokykla siekia ugdyti mokinių supratimą apie visuomenę, kurioje jie gyvena. Nagrinėdami istoriją, galime įžvelgti įvairius žmonijos veiklos akstinus, veiklos kaitą, pasekmes ir vertinti juos asmens bei visuomenės požiūriu.

Pirmiausia ugdytinas istorinis mąstymas. Tai reiškia, kad mokoma kritiškai, atsižvelgiant į daugybę veiksnių, istorinį kontekstą, vertinti faktus, nuomones ir pateikiamas įvykių versijas, skirti faktus ir nuomones. Istorijos mokymas(is) turi skatinti supratimą, ką reiškia gyventi vienu ar kitu metu, ką reiškia spręsti problemą būtent tuo laikotarpiu. Mokinių gebėjimai įsijausti į nagrinėjamą laikotarpį ne mažiau svarbūs nei istorijos rekonstrukcijos bandymai.

Mokiniai turi suvokti, kad šiandienos požiūris, teorijos, nuostatos ir išvados gali pasikeisti atradus naujus faktus ir sukūrus naujas įvykių versijas.

Mokydamiesi istorijos mokiniai turi visą laiką matyti jos vietą dabarties pasaulio pažinime, jos teikiamą naudą. Viena vertus, istorijos dalykas privalo rodyti žmogų supančių reiškinių bei praeities reliktų kilmę. Antra vertus, pažinimas reikalingas pažinti sau pačiam, savo vietai pasaulyje ir laike, nustatyti savo vertybiniams interesams.

Didaktinį istorijos turinį, reikšmingą mokiniui, konstruoja ne tik vadovėlių, mokymo priemonių autoriai bei mokytojai, bet ir artimiausi istorijos paminklai, muziejų ekspozicijos. Mokiniui didaktiškas yra pats istorinis šaltinis - jo turinys, forma, medžiaga, kalba. Galimybė „prisiliesti" prie paminklo, įvertinti jo savitumą, skirtingumą nuo šiuolaikinių analogų daug reiškia mokiniui. Atsiranda istorinio laiko gelmės, įvairiarūšiškumo bei pasaulio kaitos kelyje į dabartį pojūtis.

Istorijos šaltiniai turi būti rūpestingai vertinami autentiškumo ir tikroviškumo prasme. Tai leidžia tapti atspariems prietarams, šališkumui, ugdytis kritinį požiūrį. Taip pat privalu kiek įdėmiau pažvelgti į istoriko darbo specifiką, t. y. suvokti, kaip istorijos šaltiniai „konstruoja" istorijos problemas, kaip šių formulavimas ir sprendimai priklauso nuo pasirinktos metodologijos.

Istorijos pažinimas – aktyvus procesas, kuriam reikia intelektualių įgūdžių. Šaltinių vertinimas, įvykių, reiškinių ir procesų aiškinimas, problemų tyrimas, savos nuomonės, pagrįstos įrodymu, kūrimas skatina nepriklausomą ir sisteminį mąstymą. XI-XII klasėse tai turi tapti svarbia ir neatskiriama mokymo dalimi. Rekomenduojama mokiniams skirti savarankiškus darbus analizuojant istorines problemas.

Istoriniai faktai, reiškiniai bei procesai atskleidžiami įvairiais požiūriais: socialiniu, ekonominiu, politiniu, kultūriniu ir paprasčiausios žmogaus buities, gyvenimo būdo požiūriu. Tam gali būti naudojami įvairūs metodai, ypač veiklinamieji, ugdantys mąstymą, nuostatas ir įgūdžius, neužmirštant lyginti ir vertinti įvairias to paties fakto ar reiškinio interpretacijas.

Gyvenime nėra aiškių ribų tarp gimtojo krašto, nacionalinės, Europos ir pasaulio istorijos. Visos šios bendros istorijos dalys yra tarpusavyje susijusios ir daro įtaką viena kitai. Istorijos dalyko struktūra mokykloje suteikia nemaža iniciatyvos bei kūrybos laisvės. Mokytojas savo nuožiūra gali jungti Lietuvos ir visuotinę istoriją į vieningą visumą, gali Lietuvos ir pasaulio istorijos mokyti atskirai, nepažeisdamas chronologijos ir sinchroniškumo. Pasaulinius, europinius įvykius, reiškinius, procesus, turėjusius didesnį ar mažesnį poveikį Lietuvai, nagrinėti yra tiesiog būtina, net jeigu tai programoje specialiai nenurodoma.

Realus gyvenimas nesuskirstytas disciplinomis. Nėra griežtų barjerų ir tarp mokyklinių disciplinų. Visos jos turėtų mokinių sąmonėje sudaryti vientisą visumą. Tarp jų istorija yra unikalus dalykas, leidžiantis pažvelgti į visų kitų mokslų objektų, tyrimo būdų, metodų ir priemonių istorine kaitą bei tęstinumą. Savo turiniu ir metodologija istorija sudaro pagrindą visoms humanitarinėms disciplinoms. Dėmesys faktinei medžiagai, duomenų patikimumui, matematinei duomenų analizei, loginio mąstymo ugdymui sieja istoriją su gamtos mokslais, matematika. O žmogaus kuriamų darinių pareinamybės nuo gamtos sąlygų bei nuo išsidėstymo erdvėje supratimas rodo ypač glaudžius istorijos ryšius su geografija.

Ši programa turi būti kūrybiškai interpretuojama ir gali būti papildyta tautinėms mažumoms aktualiomis, o lietuviškose mokyklose – regiono, miesto istorijos temomis, kraštotyros medžiaga. Visiems šiems papildymams gali būti skiriama ne daugiau kaip penktadalis klasei skirtų pamokų.

DALYKO STRUKTŪRA

Istorijos dalyko turinio pagrindas - svarbiausi istorijos faktai, reiškiniai, procesai, sudarantys galimybę pažinti visuomenės gyvenimą praeityje, istorinį žmonijos ir lietuvių tautos kelią iš praeities į dabartį. Dalyko turinyje lygiavertiškai atsispindi įvairių visuomenės gyvenimo sričių, t. y. dvasinės kultūros, politinių sistemų, ūkio, socialinės struktūros, taip pat žmogaus, jo pasaulėjautos bei

Pasaulėžiūros, mąstymo raida. Istorijos mokoma(si) koncentrais, laikantis chronologinio nuoseklumo. Bendrojoje istorijos programoje nustatytas toks istorijos kurso išdėstymas:

V-VI klasėse pateikiama įvadinė chronologinė Lietuvos ir pasaulio istorijos apžvalga nuo seniausiųjų ligi dabarties laikų;

VII-VIII klasėse susipažįstama su nuoseklia, apibendrinta visuotine ir Lietuvos istorija nuo seniausiųjų laikų ligi XVIII a.

pabaigos;

IX-X klasėse - su visuotine ir Lietuvos istorija nuo XVIII a. pabaigos ligi dabarties laikų;

XI-XII klasėse - civilizacijos raida nuo seniausiųjų laikų ligi šių dienų, ypač daug dėmesio skiriant Lietuvos praeičiai, jos ir Europos istorijos sąsajoms.

Siūlomas toks istorijos kurso skirstymas klasėms mokyklose, kuriose istorijos mokoma lietuvių kalba:

V – įvadinis Lietuvos istorijos kursas;

VI – įvadinis pasaulio istorijos kursas;

VII – visuotinė ir Lietuvos senovės istorija;

VIII – visuotinė ir Lietuvos istorija ligi XVIII a. pabaigos;

IX – visuotinė ir Lietuvos istorija nuo XVIII a. pabaigos ligi Pirmojo pasaulinio karo pabaigos;

X – visuotinė ir Lietuvos naujausiųjų laikų istorija.

XI-XII klasėse mokytojai ir mokiniai gali pasirinkti vieną iš šių variantų:

a) abiejose klasėse dėstoma visuotinė ir Lietuvos istorija;

b) XI klasėje dėstoma tik visuotinė, o XII klasėje – Lietuvos istorija.

Kiekvienu atveju Lietuvos istorijai turi tekti ne mažiau kaip trečdalis pamokų. Mokytojas, atsižvelgdamas į pamokų, skiriamų istorijai mokyti XI ir XII klasėse, skaičių, pats nusprendžia, kiek temų bus išanalizuota XI, o kiek XII klasėje.

Norėtume atkreipti dėmesį į keletą svarbių dalykų:

1. Ši programa nėra privaloma. Mokytojas gali vadovaudamasis Bendrąja programa parengti savo variantą. Rengiant savą programos variantą neleidžiama pažeisti mokymo tęstinumo principo, t. y. negalima nutraukti pradėto kurso, „peršokti" per istorinius laikotarpius ar nebaigus kurso pradėti jį dėstyti iš pradžių. Kiekvienoje klasėje mokymas turi būti tęsiamas nuo mokinių ankstesniais mokslo metais pasiektos ribos.

2. Pasaulio ir Lietuvos istorija pateikiama integruotai. Tačiau Lietuvos istoriją galima dėstyti ir atskirai.

3. Programoje pateikiamas istorijos kurso turinys yra vienodas visoms Lietuvos mokykloms, bet kurso apimtis VIII klasei lietuviškose ir kitakalbėse mokyklose skiriasi.

4. Programą sudaro dvi dalys: dalyko turinys ir tikslai bei uždaviniai, kurių turėtų siekti mokytojas, dėstydamas vieną ar kitą temą. XI-XII klasėse mokiniams, kurie mokosi A lygiu, keliami ir B, ir A lygio tikslai.

5. Tikslai ir uždaviniai išplaukia iš turinio, jiems pasiekti pasirenkamas vienas ar kitas mokymo variantas, skirtingai akcentuojamos problemos, bet istorijos mokymo standartai lieka tie patys. Mokymo standartai rodo siektinus mokymo rezultatus, mokinių pasiekimus. Nurodyti uždaviniai orientuoja, padeda realizuoti istorijos mokymo standartus.

6. Pamokų skaičių temoms mokytojas gali nustatyti pats.

7. Mokytojas, dirbantis mokykloje, kurioje mokiniai grupėmis ar klasėmis sustiprintai mokomi istorijos skiriant ne mažiau kaip 3 savaitines pamokas, turėtų daugiau dėmesio skirti savo vietovės, regiono istorijai, daugiau laiko mokyti dirbti su šaltiniais, žemėlapiais, mokyti analizuoti istorinę literatūrą, formuoti mokinių savarankiško darbo įgūdžius.

8. Mokant istorijos būtina ugdyti savarankiško darbo įgūdžius, gebėjimus. Mokytojai turėtų dažniau taikyti aktyvius istorijos mokymo metodus.

9. Rengiantis istorijos egzaminui būtina daugiau dėmesio skirti savarankiško darbo įgūdžiams, gebėjimui analizuoti, taikyti žinias, kritiškai mąstyti, bendrai mokinio orientacijai.

Programą parengė: V-VI klasėms – Evaldas Bakonis, VII-X klasėms ir XI-XII klasėms – Rimantas Jokimaitis ir Eugenijus Manelis.

Švietimo ir mokslo ministerijos vyr. specialistas R. Jokimaitis