Bendrosios nuostatos

Tikslas

Svarbiausias istorijos mokymo pagrindinėje mokykloje tikslas – padėti moksleiviams formuotis istorinę sąmonę, supratimą, kad šiandienos pasaulis, jo tvarka ir vertybės yra istoriškai nulemtos ir kintančios, kad tai privalo būti dabarties žmonių atsakingai kuriama ir sergstima.

Ugdydama istorinį mąstymą, istorija padeda moksleiviams orientuotis gyvenime. Ji atskleidžia dabarties problemų istorinį nulemtumą ir moko šias problemas spręsti remiantis istorine patirtimi. Padėdama suprasti praeitį ir dabartį, ji sykiu moko prognozuoti socialinių, ekonominių, politinių ir kultūrinių procesų raidą, padeda projektuoti ateitį.

Istorijos dalykas moko pažinti, suprasti ir vertinti praeitį remiantis pagrindiniais istorijos tyrimo būdais: duomenų rinkimu, analize, hipotezių kėlimu, lyginimu, sinteze, įrodymu, išvadų darymu. Kartu istorija moko interpretuoti praeitį, kurti istorinį pasakojimą.

Žmonių gyvenimas ir veikla nepaklūsta gamtos sričiai būdingiems tiksliems dėsningumams. Jis yra nuolat atviras įvairioms interpretacijoms. Istoriškai nagrinėjami žmonių gyvenimo faktai neišvengiamai turi emocinį, estetinį ir etinį atspalvį. Mūsų santykis su istorija yra ne tik analitinis, bet ir vertybinis, dialogiškas. Tad mokydami ir mokydamiesi istorijos, turime pažinti ir suprasti konkrečią praeities žmogaus buitį, mąstyseną, jauseną, tikėseną, veikseną, jo vertybių ir idėjų pasaulį ir pagrindinius istorijos įvykius, reiškinius bei procesus.

Žmonija yra gyvas organizmas, kurio likimas yra istorija. Kartu su epochiniais įvykiais žmonijos istorijoje, tautų ir valstybių susidarymu ir svarbiausiais jų raidos etapais, iškiliausių asmenybių ir pagrindinių visuomenės grupių veikla, tarptautiniais santykiais ir revoliucijomis, mokslo perversmais, naujų žemių atradimais visada egzistavo tai, ką vadiname kasdienybe. Nepažinę kasdienio žmonių gyvenimo, buities konkrečioje šalyje ir konkrečiu laiku negalime visapusiškai pažinti istorinio proceso, nes žmonija nesidalija į tuos, kurie tiesiog gyvena, ir tuos, kurie kuria istoriją. Istoriniame procese vienaip ar kitaip dalyvauja visi Žemėje gyvenantys žmonės. Todėl kasdienio žmonių gyvenimo pažinimas leidžia išvengti praeičiai nebūdingo schematiškumo, trafaretiškumo, vienpusiškumo.

Per istorijos pamokas moksleiviai turėtų įgyti istorijos, kaip sudėtingos ir sąryšingos visumos, sampratą, susidaryti pozityvų santykį su praeities ir dabarties pasauliu. Istorija turėtų stiprinti ne tik kritines, bet ir kūrybines moksleivių nuostatas. Greta analitinio, kritiško žvilgsnio į praeitį ji privalėtų teikti pasigėrėjimą žmonių darbais ir kūryba.

Uždaviniai

Siekiama, kad pagrindinėje mokykloje moksleiviai:

  • pažintų ir suvoktų esminius pagrindinių žmonijos istorinių epochų bruožus;
  • suprastų visuomeninę, ūkinę, politinę bei kultūrinę Lietuvos, Europos ir pasaulio raidą nuo seniausių laikų iki šių dienų;
  • suvoktų Lietuvos vietą Europos ir pasaulio istorijoje;
  • suvoktų asmens vietą visuomenėje, individo ir visuomenės santykių kaitą istorijoje;
  • suprastų dabarties visuomenei svarbių vertybių, idėjų, ideologijų ir pasaulėvokų istorinę raidą;
  • suvoktų šiandieninės demokratinės valstybės ir piliečių visuomenės ištakas ir jos formavimosi ypatumus;
  • suprastų esminius kasdienio žmonių gyvenimo pokyčius praeityje;
  • išsiugdytų gebėjimą orientuotis istoriniame laike ir erdvėje;
  • išmoktų palyginti istorijos faktus, reiškinius bei procesus;
  • išsiugdytų gebėjimą rinkti ir analizuoti įvairiuose šaltiniuose esančią informaciją bei kritiškai ją vertinti;
  • išmoktų sieti istorinius faktus į prasminę visumą, nustatyti istorinių reiškinių priežastis bei padarinius;
  • išmoktų analizuoti istorinius faktus ir problemas, atsižvelgdami į laikotarpio ir vietos sąlygas;
  • išsiugdytų domėjimąsi savo tautos ir pasaulio patirtimi bei pagarbą praeities kartų kultūriniam palikimui;
  • susidarytų objektyvų požiūrį į praeitį ir dabartį, tautą ir valstybę, tradicijas ir naujoves, humaniškumą ir demokratiją;
  • išmoktų vertinti demokratijos ir totalitarizmo, globalizacijos ir lokalizacijos reikšmę žmonijai;
  • išsiugdytų toleranciją, pakantumą kitų nuomonei, tradicijoms, kultūroms bei gebėjimą matyti teigiamas ir neigiamas jų ypatybes.

Metodinės nuorodos

Mokykla siekia ugdyti asmenį kaip savarankišką ir atsakingą tautos bei žmonijos narį, šitaip skatinti atviros piliečių visuomenės Lietuvoje kūrimąsi. Šis ugdymo tikslas turi persmelkti istorijos dalyko turinį ir metodus. Tai turėtų būti svarbiausias atskaitos taškas mokyklai, mokytojui renkantis ugdymo medžiagą ir jos perteikimo būdus.

Pirmiausia ugdytinas istorinis mąstymas – gebėjimas įžvelgti dabarties gyvenimo istorinį nulemtumą, sieti šiandienines žmogaus ir visuomenės problemas su istoriniu kontekstu, svarstyti ir numatyti visuomenės raidos perspektyvas. Faktų, sąvokų, idėjų, teorijų pažinimas istorijos pamokose yra svarbus, bet ne savitikslis dalykas. Tai priemonė dabarties gyvenimui suvokti, kad galėtume tikslingiau ir prasmingiau veikti. Tad itin daug dėmesio turėtume skirti įvairiapusei mūsų dabarčiai aktualiai istorinei patirčiai perteikti, įžvelgiant jos galią, istorinei sąmonei, sykiu ir bendram socialiniam bei emociniam intelektui ugdyti. Greta pačios praeities ne mažiau svarbus istorijos turinio dalykas yra mūsų santykis su praeitimi, mūsų ryšys su tradicija. Mokydamiesi istorijos, moksleiviai nuolat turėtų matyti jos svarbą dabarties pasaulio pažinimui. Pirma, istorija turi tenkinti moksleivio smalsumą – atskleisti mus supančių daiktų ir dalykų istorinę kilmę. Kita vertus, ji būtina asmens savižinai, asmens tapatybei susikurti – jos priedermė padėti moksleiviams ieškoti savo vietos pasaulyje, susirasti patikimus asmeninio gyvenimo orientyrus, susikurti autentišką vertybių sistemą.

V–VI klasėse moksleiviai mokomi rinkti ir naudotis jų amžiui suvokiama istorine medžiaga, skatinami ja remiantis daryti išvadas. Vaikams padedama ieškoti istorijos faktų ištakų, priežasties ir pasekmės ryšių, sąsajų. Nuo mažens ugdomi gebėjimai pagal išgales aiškintis istorinius tekstus bei pateikti ir pagrįsti savo nuomonę.

VII–VIII ir IX–X klasėse moksleiviams padedama perprasti istoriko darbo pradmenis: rinkti informaciją iš įvairių šaltinių: istorinių dokumentų, žiniasklaidos, meno kūrinių, vietos istorinių paminklų, muziejų ekspozicijų, tiesioginio dabarties stebėjimo bei kt. Moksleiviai mokomi kritiškai vertinti istorijos šaltinius. Ugdomi jų gebėjimai suprasti skirtingas tų pačių faktų interpretacijas ir jų priežastis. Moksleiviai mokomi aiškintis istorinius įvykius, reiškinius ir procesus, kelti klausimus, formuluoti argumentus, įrodymus, išvadas, logiškai plėtoti istorinį pasakojimą.

Istoriniai reiškiniai bei procesai atskleidžiami įvairiais požiūriais: socialiniu, politiniu, kultūriniu, ūkiniu ir paprasčiausios žmogaus buities, gyvenimo būdo požiūriu. Istorinis pažinimas nuolat turėtų būti orientuotas į konkretų, istorišką žmogų ir jo gyvenamąją aplinką. Taip pat per pamokas būtina nuolat į praeitį žvelgti dabarties rūpesčių, problemų, lūkesčių požiūriu, neužmirštant į istoriją kreiptis kaip į gyvenimo mokytoją.

Istorijos pamokose nuolat derėtų susieti vietos, Lietuvos ir pasaulio istoriją. Nagrinėjamą Lietuvos istoriją būtina sieti su pasaulio istorine raida.

Istorijos pamokose turėtų būti ugdomi moksleivių gebėjimai rekonstruoti praeitį, įsijausti į vieną ar kitą istorinį laikotarpį, jį išgyventi. Moksleiviai skatinami suprasti, ką reiškia gyventi vienu ar kitu laikotarpiu, spręsti vieną ar kitą problemą konkrečiu istoriniu laiku.

Istorijos dalykas turėtų remtis įvairiais ugdymo metodais. Siekiant bendrųjų ugdymo tikslų, itin svarbūs aktyvaus mokymo metodai, ugdantys mąstymą, bendrus socialinius ir kultūrinius gebėjimus, formuojantys vertybines nuostatas. Būtina istorijos mokymąsi glaudžiai sieti su gyvenimo praktika, dabarties visuomeninio gyvenimo analize, šių dienų problemų sprendimu. Moksleiviai turėtų būti mokomi kritiškai vertinti dabarties politinių bei socialinių procesų išraišką žiniasklaidoje ir žvelgti į ją iš istorinės retrospektyvos.

Pamokų metu plačiai diegtinas projektų metodas, mokymasis bendradarbiaujant. Rengiami projektai kai kuriais atvejais galėtų apimti kelis mokomuosius dalykus, juos integruoti probleminiu požiūriu. Istorijos klausimai turėtų būti nuolat bendrai svarstomi ir diskutuojami, moksleiviams sudaromos galimybės argumentuotai reikšti savo nuomonę, aiškintis kitų požiūrių argumentus. Nemaža dalis istorijos pamokų turėtų vykti muziejuose, bibliotekose, istorinėse išvykose. Mokant istorijos turėtų būti naudojamos mokomosios kompiuterinės programos, internetas bei vaizdo medžiaga. Praeitis turėtų būti pažįstama ir suprantama kaupiant patirtį iš pačių įvairiausių šaltinių, apklausiant įvykių liudytojus, aiškinantis skirtingus praeities vertinimus, sukauptą patirtį įvairiais požiūriais interpretuojant.

Struktūra ir ryšiai su kitais dalykais

Istorijos dalyko turinio pagrindas – istorinė žmonijos, lietuvių tautos ir Lietuvos visuomenės patirtis. Taigi istorijos dalykas apima įvairias praeities visuomenių gyvenimo sritis: kultūrinę, socialinę, religinę, politinę, ūkinę. Jo turinį sudaro ne tik visuomenės gyvenimo struktūrų, bet ir kasdienio žmogaus gyvenimo, mentaliteto raida, idėjų ir sąmoningumo istorija. Tai yra žmogaus ir jo vietos visuomenėje, jo ryšių su visuomene kaita.

Pagrindinėje mokykloje istorijos mokomasi koncentrais, laikantis chronologinio nuoseklumo:

V–VI klasėse pateikiama vaizdinga reikšmingų Lietuvos ir pasaulio istorijos įvykių apžvalga nuo seniausių ligi dabarties laikų.

VII–VIII klasėse susipažįstama su nuoseklia, apibendrinta Lietuvos bei pasaulio istorija nuo seniausių laikų iki XVIII a. antrosios pusės.

IX–X klasėse nagrinėjama Lietuvos ir pasaulio istorija nuo XVIII amžiaus antrosios pusės iki šių dienų.

Ši programa gali būti papildyta tautinėms mažumoms aktualiomis, o lietuviškose mokyklose – regiono, miesto istorijos temomis, kraštotyros medžiaga.

Istorija neatsiejamai susijusi su įvairiais mokomaisiais dalykais. Mat visi dalykai turi istorinį matmenį, remiasi tam tikra istorine savo srities patirtimi. Jų mokymuisi būtinas istorinis mąstymas.

Itin glaudžiai istorija siejasi su kitais socialiniais bei humanitariniais mokomaisiais dalykais. Moksleivių sąmonėje visų jų perteikiama patirtis turėtų jungtis į prasmingą visumą.

Su doriniu ugdymu istoriją sieja bendras objektas – žmogaus vertybių sklaida žmonijos raidoje, religijų, idėjų ir sąmoningumo istorija. Be to, jungia bendras siekis – ugdyti pilietį, gebantį savo veiksmus grįsti doros principais. Ir vienas, ir kitas dalykas moko asmenį doriškai apsispręsti remiantis istorine patirtimi.

Su pilietinės visuomenės pagrindų kursu sieja labai artimi abiejų dalykų ugdymo tikslai. Bendri klausimai: istorinė demokratijos raida, pilietinės savimonės raida, visuomeninių struktūrų, asmens ir visuomenės santykių kaita bei kt. Daugeliu atžvilgių bendri ir ugdymo metodai, padedantys sieti dabarties žmogaus ir visuomenės problemas su istoriniu kontekstu.

Saitai su geografija leidžia gilinti istorijos reiškinių supratimą dviem aspektais: a) žmogaus kuriamų darinių priklausomybė nuo gamtos sąlygų; b) tų pačių darinių priklausomybė nuo išsidėstymo erdvėje (geopolitikos požiūriu). Istoriją ir geografiją sieja į abu dalykus integruoti ekonomikos, kultūrologijos, teisės, politologijos, sociologijos, religijotyros pradmenys.

Su lietuvių kalba ryšiai itin stiprūs. Jų pagrindas – abiejų dalykų nagrinėjama lietuvių tautos ir Lietuvos kultūros raida, šios raidos santykis su pasaulio kultūriniais procesais. Kultūros raidos pažinimas bei supratimas istorijos ir lietuvių kalbos pamokose turi vienas kitą papildyti ir pagilinti. Šiuos dalykus sieja ir bendras siekis rūpintis kalbine asmens raiška, funkciniu ir bendrosios kultūros asmens raštingumu. Istorijos pamokose turėtų būti kryptingai ugdoma kalbinė asmens kultūra: diskutuojant, argumentuojant, oponuojant, nagrinėjant ir interpretuojant istorinius tekstus, kuriant istorinius pasakojimus. Dalykus sieja politinis, socialinis, kultūrinis literatūros tekstų kontekstas, visuomeninis literatūros vaidmuo įvairiose istorinėse epochose.

Su užsienio kalbomis istoriją sieja siekis aiškintis tautų kultūrų, politinio, ūkinio, visuomeninio gyvenimo bruožus, jų savivokos principus. Aukštesnėse klasėse derėtų remtis pasaulio kultūrų pažinimui reikšmingais užsienio kalbų tekstais. Bendros temos: visuomenė, žmogaus teisės, politinės partijos, demokratija, istoriniai laimėjimai ir pan.

Su menais sieja bendri kultūrų pažinimo bei jų interpretavimo tikslai, bendra menų istorijos medžiaga. Meninė kūryba sudaro sąlygas išgyventi praeities kultūros reiškinius, patirti praeities žmogaus išgyvenimus. Bendra problematika: meno vaidmuo įvairiose epochose, menas kaip pasaulėvokos išraiška.

Su gamtos mokslais ir matematika istoriją sieja bendras siekis ugdyti loginį mąstymą, pastangos atskleisti mokslinio pasaulio pažinimo, mokslinio mąstymo raidą, technikos ir technologijos vietą įvairiose praeities civilizacijose bei šiandienos pasaulyje. Istorijai yra svarbūs visuomenės reiškinių tyrimui taikomi matematiniai (ypač statistiniai) metodai, gamtos mokslams būdingas dėmesys faktinei medžiagai, duomenų patikrinimui, interpretacijos pagrįstumui. Bendros temos: ekologija, technikos ir mokslo raida.

Su technologiniu ugdymu istoriją sieja kai kurių technologijų, žmogaus buities, tautinių tradicijų, darbo raidos pažinimas. Abiem dalykams yra svarbus technikos, technologijų plėtotės ir žmogaus gyvenimo bei mąstymo kaitos ryšys.