Straipsnių sąrašas

Tai ne šaltinis, o dezinformatorius

Vokiečiai keliasi per Nemuną ties Kaunu, 1941 m.
Vokiečiai keliasi per Nemuną ties Kaunu, 1941 m.

1939 metų rugsėjį į Berlyną užsienio žvalgybos rezidentu buvo paskirtas Ukrainos vidaus reikalų liaudies komisaro pirmasis pavaduotojas Amajakas Kobulovas. Jis gimė 1906 metais Tbilisyje. Baigęs komercijos mokyklos penkias klases, jis ilgą laiką dirbo kasininku ir buhalteriu smulkiose įmonėse, 1927 metais buvo priimtas į Užkaukazės saugumo organus pagal vyresniojo brolio Bogdano, jau tada užėmusio aukštą postą, rekomendaciją. Po dešimties metų čekisto tarnybos Kaukazo miestuose Amajakui nusišypsojo fortūna: jis staigiai iškilo ir nutūpė vyriausybiniame poste. Be žvalgybininko operatyvinės patirties, nemokantis vokiečių kalbos, ambicingas ir riboto protelio Amajakas Kobulovas Berlyne greit išsidavė: vidury dienos iškvietė Berlyno antifašistų organizacijos vadovą „Korsikietį“ (Reicho ūkio ministerijos patarėją Arvidą Hamacką) ir atvažiavo „konspiratyviai susitikti“ lydimas vertėjo ir asmens sargybinio – visa delegacija! Tik gestapo „išorinio stebėjimo“ posto žioplumas išgelbėjo „Raudonosios kapelos“ vadovą nuo suėmimo.

Įniršęs dėl to diletanto idiotiško uolumo ir bijodamas, kad jis neiškrėstų naujų kvailysčių, sovietinio saugumo šefas Vsevolodas Merkulovas specialia šifruota telegrama kategoriškai uždraudė rezidentui „Zacharui“ susitikinėti su vertingais agentais. Tačiau net ir šefo antausis neatvėsino valdininko troškimo pasižymėti. Nušalintas nuo ryšio su „Raudonąja kapela“, jis nusprendė įsigyti savų informacijos šaltinių. Tokį žmogų A. Kobulovui įtartinai greitai pavyko rasti. Tai buvo 27 metų latvių žurnalistas Orestas Berlinkas, Rygos laikraščio „Brive zeme“ korespondentas Berlyne.

1940 metų rugpjūčio pradžioje Amajakas Kobulovas pranešė Maskvai, kad užverbavo latvį emigrantą, kuris „blaiviai vertina sovietų valdžios įvedimą Pabaltijyje“ ir „pasirengęs dalytis Vokietijos URM sluoksniuose gaunama informacija“. Argi A. Kobulovas galėjo pamanyti, kad naujasis agentas „Iicėjistas“ (jis ir gestapo provokatorius „Peteris“) po kiekvieno susitikimo su juo važiuoja pas savo tikrąjį patroną – SS štandartenfiurerį R. Likusą?

Užmezgęs agentūrinius ryšius su „Licėjistu“, „Zacharas“ pradėjo perdavinėti į Maskvą jo pranešimus. Jų esmė buvo ta, kad Hitlerio ir jo feldmaršalų žvilgsnis esą nukreiptas į Artimuosius ir Viduriniuosius Rytus, Afriką, kitus regionus – tik ne į Rusiją. Tai buvo kaip tik tai, ką norėjo išgirsti Stalinas. Juk kalba sukosi apie „realias galimybes“ atidėti karą su Vokietija!

„Patikimo šaltinio“, kokiu „Licėjistą“ nuoširdžiai laikė sovietų žvalgybos rezidentas, pranešimai būdavo kuriami taip: reicho užsienio reikalų ministras Joachimas von Ribbentropas pats rašydavo tekstą, paskui parodydavo jį Hitleriui. Tik su jo sankcija, neretai ir jo ranka įrašytomis pataisomis tas tekstas patekdavo SS štandartenfiureriui R. Likusui, o šis aprūpindavo dezinformacija savo agentą, skubantį perduoti ją „Zacharui“.

Savaime aišku, A. Kobulovas persiųsdavo į Maskvą ir teisingų pranešimų, gautų iš Vokietijos antifašistų – „Raudonosios kapelos“ narių, iš atsakingą postą gestape užimančio agento „Braitenbacho“ (SS hauptšturmfiurerio Willy Lemano, kurio likimas paskatino Julianą Semionovą sukurti štirlico paveikslą), ir jų buvo daugiau. Bet tikrosios žinios plaukė bendrame sraute su „Ribbentropo biuro“ falsifikuotėmis.

Stalinui visa tai būdavo referuojama faktiškai be komentarų. Todėl atskirti tiesą nuo melo, ir dar taip atitinkančio slapčiausius troškimus, Kremliaus šeimininkui buvo labai sunku. Neatsitiktinai ant agento „Viršilos“ (liuftvafės vyresniojo leitenanto Harrio Schulze-Boiseno) pagarsėjusio birželio 16 dienos pranešimo, kad visi pasirengimai agresijai prieš Sovietų Sąjungą baigti ir jos reikia laukti bet kurią dieną, Josifas Visarionovičius užrašė istorinę rezoliuciją: „T. Merkulovu. Možete poslat vaš istočnik iz štabą Germ. aviaciji k... materi. Eto ne istočnik, a dezinformator“.