Straipsnių sąrašas

<...>

– Georgijus Konstantinovičius ir Aleksandra Dijevna pragyveno kartu, mylėdami vienas kitą, beveik keturiasdešimt metų. Ir staiga netikėtai jo gyvenime pasirodo kita. moteris, kuri jam pagimdo dukterį. Kada jūs apie tai sužinojote?

Ela: Pirmoji sužinojo mama. Netrukus po to, kai tėvą 1957-aisiais atleido iš visų pareigų, iš jo darbo kabineto į namus atvežė ten buvusius dokumentus. Mama ėmėjuos tvarkyti ir užtiko kažkokios moters nuotrauką. Suprantama, tuoj pat pareikalavo, kad tėvas viską paaiškintų. Mūsų tėvai niekada nieko vienas nuo kito neslėpdavo. Tėvas ir šį kartą buvo atviras. Taip motina sužinojo apie Galiną Semionovą, kurią tėvas sutiko dar Sverdlovske, matyt, tuo metu, kai mama buvo išvažiavusi į Maskvą aplankyti mudviejų su seserimi. Paskui ta moteris persikėlė čia, tėvas išrūpino jai butą... O 1957-aisiais jiems gimė dukra Maša. Bet apie ją tėvas motinai pasakė tik po kokių keturių metų, kai iškilo problema dėl mergaitės įdukrinimo. Tėvas norėjo duoti dukrai savo pavardę, o tada tam reikėdavo teisėtos žmonos leidimo. Mama, būdama beatodairiškai gera be abejo, tam neprieštaravo. Mes su seserimi manome, kad ji tuo beveik padarė moterišką žygdarbį.

Era: Mūsų mamai taip atsitiko ne pirmą sykį. Karo metu tėvas irgi gyveno su moterimi – su savo felčere Lida Zacharova. Po kontūzijos jam dažnai skaudėdavo juosmenį, jis blogai girdėdavo, jam ir priskyrė medicinos darbuotoją. Atsitiktinai apie tai sužinojo mama. Labai jaudinosi, bet jokių skandalų tėvui nekėlė. Visada delikačiai apie tai nutylėdavo. Ji žinojo, koks įdomus vyras buvo tėvas ir kaip jam ant kaklo kardavosi moterys. Be to, kare savi įstatymai... Laimė, Lida pasirodė esanti padori moteris. Niekada nieko iš tėvo nereikalavo ir net apie save jam neprimindavo. Gal todėl mes ir sužinojome apie ją visiškai neseniai. Iš tėvo vairuotojo, kuris vežiojo jį per visą karą. Jis mums papasakojo ir apie tai, kad pas Zacharova yra didelis tėvo fronto laikų fotografijų archyvas. Nežinau, koks jo dabartinis likimas. Prieš keletą metų Lida žuvo autokatastrofoje.

Ela: Santykiai su Galina, kaip ir ryšiai su Lida, ilgai nuo mūsų su Era buvo slepiami, bet argi tai įmanoma padaryti, gyvenant viename bute? Juk apie tai namuose buvo dažnai kalbama, ir daugelio tų pokalbių mes tiesiog negalėjome neišgirsti. Mama labai kankinosi, bet ir šį kartą atleido tėvui. "Tik nepalik šeimos", – prašė ji. Tėvas irgi kamavosi. Tačiau manė, kad mes su seserimi jau pastatytos ant kojų, kad turime savo gyvenimus, o Mašai reikia pagalbos. Kartkartėm jis išeidavo iš namų kelioms dienoms, paskui grįždavo ir vėl pradingdavo. Galbūt ir mama nebepajėgė viso to ištverti... Apskritai tai buvo visos šeimos tragedija. Vis dėlto tėvas galiausiai visiškai išėjo iš namų ir 1965-ųjų sausio mėnesį įformino skyrybas. Tada jam buvo jau 69, o mūsų mamai – 65 metai.

– Kas tuo metu atsitiko Aleksandrai Dijevnai?

Ela: Jos būsena buvo labai sunki – verkdavo, skųsdavosi gyvenimu, kuris be tėvo jai nebeturėjo prasmės. Staiga labai paseno, jai paaštrėjo hipertonija. Mes įkalbinėjome motiną gultis į ligoninę, bet ji kategoriškai atsisakydavo. Era tuo metu su savo šeima gyveno jau atskirai, o aš su savo – pas tėvus.

Era: Būdavo, ateinu pas ją, ką nors apie vaikus pasakoju, kad motina užsimirštų. Regis, klausosi, o paskui staiga – vėl panyra į save. Mama juk visą gyvenimą tėvui atidavė. Mylėjo jį visus tuos metus. Tai buvo neužgyjami žaizda.

– Kiek žinau, jūsų tėvo gyvenime buvo dar viena moteris – iš Baltarusijos. Kas ji tokia ir kada visa tai įvyko?

Era: 1928 metais Minske. Mama buvo nėščia ir blogai jautėsi. Pas ją ateidavo padėti arba tiesiog aplankyti draugės, tarp jų ir ta moteris. Ji dažniausiai lankydavosi viena ir sėdėdavo iki vėlumos, kad tėvas ją paskui palydėtų... 1929 metais jiems gimė dukra. Visi tuoj pat suprato, kieno ji. Bendruomenė nedidelė, visi apie visus viską žino... Tėvas turėjo didelių nemalonumų. Netgi įvyko teismas dėl alimentų.