Straipsnių sąrašas

Apie 1951-uosius metus mokiausi aspirantūroje, man paskambino kažkokia moteris ir pasakė, kad rašo disertaciją artima manajai tema ir nori pasidalyti medžiaga. Aš užkibau ant jos kabliuko. Į nurodytą susitikimo vietą nuvykau su vyru. Jis liko prie namo, o aš įžengiau į vieną iš komunalinio buto kambarių. Ir staiga pamačiau ant sienos tėvo fotografiją su jo ranka rašytu užrašu: "Margaritai". Man žemė ėmė siūbuoti po kojomis, kadangi apie sesers egzistavimą tuo metu visiškai nieko nežinojau. O ji kažką kalbėjo, kad pasigenda seserų, kad nori bendrauti... Namie aš vos sulaukiau, kol tėvas grįžo iš darbo, ir pareikalavau, kad jis viską paaiškintų. štai tada man ir papasakojo tą istoriją.

Netrukus po mergaitės gimimo jos motina ištekėjo už vyro, kuris įdukrino Margaritą. Vėliau jis žuvo fronte. Ir Margaritos motina nusprendė pasakyti dukrai tiesą apie tėvą. Mergina atvažiuoja į Maskvą, ateina pas tėvą į darbą... Jis padeda jai įstoti...

Matyt, per tą laiką supratęs, kuo tapo Margarita, tėvas jau tada, kai man viską paaiškino, kategoriškai uždraudė palaikyti su ja santykius. O kitą dieną buvo pakeisti visi mūsų telefonai.

Bet ir tada Margarita nepaliko mūsų ramybėje. Palaukdavo manęs prie leidyklos, kur aš jau dirbau, ir prašydavo perduoti tėvui laiškus. O aš dėl savo idiotiško gerumo perduodavau. O tuose laiškuose, kaip vėliau man papasakojo mama, visą laiką buvo reikalaujama pinigų.

Ela: O aštuntojo dešimtmečio pradžioje Galina papasakojo man, kad Margarita ir toliau spaudė tėvą: nuolat reikalavo pinigų, nors jau buvo visiškai suaugusi. Tėvas bijojo, kad viską sužinos Maša, tad patenkindavo tos moters reikalavimus. Jį galutinai iš kantrybės išvedė Margaritos laiškas, kuriame ji, Galinos žodžiais, sužinojusi, kad išeina tėvo knyga, pareikalavo arba iš karto duoti jai stambią pinigų sumą, arba mokėti kiekvieną mėnesį 120, o gal ir 150 rublių.

Ir tėvas, ir jo antroji žmona taip buvo priblokšti to reikalavimo, kad nutraukė visus ryšius su Margarita. Neatsakinėdavo į telefono skambučius, neskaitę išmesdavo jos laiškus... Tėvas prieš mirtį mums su Era pasakė, kad ta moteris – aferistė ir kad jis draudžia palaikyti su ja kokius nors santykius. Laimė, ji daugiau į mus nesikreipė – mes jai buvome neįdomios.

– O kada ji jums vėl apsireiškė?

Ela: Per tėvo laidotuves. 1974 metų birželio mėnesį. Aš apskritai niekada nebuvau jos mačiusi, bet kai tik įėjau į gedulo salę, tuojau supratau, kas ten sėdi šalia karsto. Tada atsitiko daug nemalonių įvykių. Maša, tarkim, apskritai nieko nežinojo apie Margaritos egzistavimą. Jau neatsimenu, kas jai apie tai pasakė. Ar galite įsivaizduoti, kaip ji pasijuto? Paskui, kai procesija ėjo prie mauzoliejaus, Margarita atsidūrė beveik pirmoje eilėje. Mes buvome priverstos kreiptis į tvarkytojus, kad ją šiek tiek atitolintų nuo karsto. Bet niekas nenorėjo su ja prasidėti.

Era: Argi mes galėjome su ja stumdytis laidotuvių metu? Mums ne tai tuo metu rūpėjo... štai nuo tada viskas ir prasidėjo. Matyt, ji visą savo kampaniją buvo kruopščiai apmąsčiusi. Beveik tuoj po laidotuvių ėmė važinėti po provincijas ir viešai pasakoti "apie tėvą". O ką ji gali apie jį papasakoti, jei nė vienos dienos negyveno šeimoje? Sužinojusios apie tai, parašėme "Žinijos" draugijai, kurios vardu ji dirbo, į Gynybos ministeriją, bet niekas į tai neatkreipė dėmesio.

Ela: Išsiaiškinti situaciją. Margarita – ne šeimos narys ir viešai kalbėti šeimos vardu neturi teisės. Juk ji iš pradžių niekam nesakė, kad yra nesantuokinė duktė.

Era: Mes neprieštarautume jos veiklai, netgi padėtume, jeigu ne jos elgesys: šiurkštus, atžarus, netolerantiškas. Pavyzdžiui, Permėje vienas veteranas paklausė jos, kuriais metais mirė maršalas Žukovas. Ji tą žmogų ėmė plūsti ! Už ką? Niekas nenori paneigti, kad ji Georgijaus Konstantinovičiaus Žukovo dukra. Bet negalima nuolat tuo puikuotis!

– Jeigu jūsų tėvas nepripažino savo nesantuokinės dukters, kaip ji pasidarė Žukovą ir dar Georgijevna?

Ela: šioje istorijoje daug keistų dalykų. Nesuprantama, kaip po tėvo mirties ji pakeitė savo sūnaus pavardę. Anksčiau jis buvo Pevcovas, o dabar jau Žukovas.

– Ar prieš savo mirtį maršalas ką nors paliko Margaritai testamentu?

Ela: Atskiru testamentu tūkstantį rublių. Mums su Era tėtė paliko po penkis tūkstančius. Už tokius pinigus tada buvo galima nusipirkti mašiną. Na, o svarbiausiąja – autorinių teisių – paveldėtoja tapo Marija. Per 22 metus po tėvo mirties jo knygos buvo išleistos daugmaž trisdešimtyje šalių.

– Ar jūs šiuo metu su ja bendraujate?

Era: Matote, mūsų amžius labai skiriasi. Man dabar – 67, Elai – 59. O Mašai birželio mėnesį suėjo tik 39. Mūsų santykiai geri, bet matomės ir bendraujame šiuo metu retai, tik būtinai prireikus.

Ela: Viena vienintelė – 4-osios valdybos poliklinika. Bet kovos su privilegijomis metais draugas Ryžkovas ją iš mūsų atėmė.

Kraskova V. Kremliaus nuotakos.– K., 1997.– P. 266-276