Straipsnių sąrašas

Irina Mastykina, laikraščio „Komsomolskaja pravda“ korespondentė susitiko su maršalo Žukovo dukterimis ir paėmė iš jų interviu.

Kadangi mane pirmiausia domina maršalo Žukovo šeima, noriu paklausti jus, Ela Georgijevna ir Era Georgijevna, kur ir kokiomis aplinkybėmis susipažino jūsų tėvai.

Era: Tai atsitiko 20-aisiais metais Voronežo gubernijoje, kur buvo gimusi motina, o tėvas kovėsi su Antonovo grupuotėmis. Tad štai vienąsyk mūsų mamą persekiojo keli raudonarmiečiai, o tėvas ją apgynė. Patiko jie vienas kitam iš pirmo žvilgsnio ir nebeišsiskyrė.

Mama ėmė važinėti kartu su tėvu. Valandų valandas kratydavosi suklerusiomis brikomis, tačiankomis, gyveno nekūrenamose trobose. Persisiūdavo palaidines į sijonus, raudonarmietiškus drobinius marškinius – į baltinius, pindavo iš virvelių "basutes"... Per tas klajones ji ir prarado pirmąjį savo kūdikį, kaip kalbėjo – berniuką. Daugiau jai gimdyti nepatarė – jos sveikata buvo prasta. Bet ji vis dėlto ryžosi ir 28-ųjų gruodžio mėnesį Minske pagimdė mane, o po aštuonių metų, 1937-ųjų balandžio mėnesį Slucke pasaulį išvydo Ela.

<...>

– Georgijus Konstantinovičius visada skyrė daug dėmesio išsilavinimui...

Era: Jaunystėje mama ilgai mokė tėvą rusų kalbos, versdavo rašyti diktantus. Tėvas juk buvo baigęs tik bažnytinę parapijinę mokyklą, bet vis dėlto visą laiką tobulinosi. Anksčiau jo laiškuose būdavo tiek daug klaidų! O vėliau, žiūrėk, vis mažiau ir mažiau. šiuo požiūriu mama jam labai daug davė.

– 1947-aisiais metais jūsų tėvą paskyrė į Odesą, o paskui išsiuntė dar toliau – į Sverdlovską. Sklido gandai, kad pretekstas tam buvo kažkieno skundas apie tai, kad Žukovas pasisavino devynias galybes antikvarinių dirbinių, brangenybių, baldų, indų, kailių ir taip toliau, atvežtų iš Vokietijos. Buvo kalbama ir apie juodą lagaminėlį su auksu ir briliantais, kurį jūsų mama neva visą laiką vežiodavosi su savimi.

Ela: Visi tie skundai buvo dalis suokalbio prieš tėvą. Jam tada tiesiog buvo mėginama sufalsifikuoti bylą dėl plėšikavimo. Stalinas, be abejo, davė nurodymą "faktus" patikrinti, ir mūsų bute Maskvoje, o vėliau ir vasarnamyje paslapčiom buvo padarytos kratos. Po karo mes iš tiesų pagaliau ėmėme gyventi pasiturimai. Bet visas mūsų turtas buvo pirktas Vokietijoje už didelę tėvo algą, kurią tada mokėjo okupacinėmis markėmis. Kiekvienas daiktas turėjo kvitą. O kai dėl "lagaminėlio su brangenybėmis", tai, matyt, buvo kalbama apie įprastą kelioninį neseserą, kurį motinai padovanojo tėvas. Nieko kito, išskyrus visokius kremus, šepetėlius, pudras ir t. t., ten niekada nebuvo.

Era: Prisimenu, kokia žeminanti mums buvo antroji krata. Ją darė jau legaliai. Tėvas tada pirmąkart sužinojo, kad kai kurie daiktai, įsigyti Vokietijoje, buvo muziejiniai eksponatai. Pavyzdžiui, flamandų gobelenai, senoviniai laikrodžiai, du šautuvai. Kai tėvui pasakė, kiek jie kainuoja, jis griebėsi už galvos. Paskui visas mūsų vertybes surašė ir paėmė. Netgi dovanas mamai. Pavyzdžiui, žvaigždės pavidalo sagę, kurią jai su sveikinimais: "Maršalas turi savo maršalo žvaigždę, o maršalo žmona irgi nusipelnė apdovanojimo", pergalės dienos proga jai įteikė jos draugė Lidija Ruslanova. Labai gražus darbas, su stambiais briliantais centre. Paliko tik daiktus, ant kurių buvo padovanojimo įrašai.


<...>

– Georgijus Konstantinovičius ir Aleksandra Dijevna pragyveno kartu, mylėdami vienas kitą, beveik keturiasdešimt metų. Ir staiga netikėtai jo gyvenime pasirodo kita. moteris, kuri jam pagimdo dukterį. Kada jūs apie tai sužinojote?

Ela: Pirmoji sužinojo mama. Netrukus po to, kai tėvą 1957-aisiais atleido iš visų pareigų, iš jo darbo kabineto į namus atvežė ten buvusius dokumentus. Mama ėmėjuos tvarkyti ir užtiko kažkokios moters nuotrauką. Suprantama, tuoj pat pareikalavo, kad tėvas viską paaiškintų. Mūsų tėvai niekada nieko vienas nuo kito neslėpdavo. Tėvas ir šį kartą buvo atviras. Taip motina sužinojo apie Galiną Semionovą, kurią tėvas sutiko dar Sverdlovske, matyt, tuo metu, kai mama buvo išvažiavusi į Maskvą aplankyti mudviejų su seserimi. Paskui ta moteris persikėlė čia, tėvas išrūpino jai butą... O 1957-aisiais jiems gimė dukra Maša. Bet apie ją tėvas motinai pasakė tik po kokių keturių metų, kai iškilo problema dėl mergaitės įdukrinimo. Tėvas norėjo duoti dukrai savo pavardę, o tada tam reikėdavo teisėtos žmonos leidimo. Mama, būdama beatodairiškai gera be abejo, tam neprieštaravo. Mes su seserimi manome, kad ji tuo beveik padarė moterišką žygdarbį.

Era: Mūsų mamai taip atsitiko ne pirmą sykį. Karo metu tėvas irgi gyveno su moterimi – su savo felčere Lida Zacharova. Po kontūzijos jam dažnai skaudėdavo juosmenį, jis blogai girdėdavo, jam ir priskyrė medicinos darbuotoją. Atsitiktinai apie tai sužinojo mama. Labai jaudinosi, bet jokių skandalų tėvui nekėlė. Visada delikačiai apie tai nutylėdavo. Ji žinojo, koks įdomus vyras buvo tėvas ir kaip jam ant kaklo kardavosi moterys. Be to, kare savi įstatymai... Laimė, Lida pasirodė esanti padori moteris. Niekada nieko iš tėvo nereikalavo ir net apie save jam neprimindavo. Gal todėl mes ir sužinojome apie ją visiškai neseniai. Iš tėvo vairuotojo, kuris vežiojo jį per visą karą. Jis mums papasakojo ir apie tai, kad pas Zacharova yra didelis tėvo fronto laikų fotografijų archyvas. Nežinau, koks jo dabartinis likimas. Prieš keletą metų Lida žuvo autokatastrofoje.

Ela: Santykiai su Galina, kaip ir ryšiai su Lida, ilgai nuo mūsų su Era buvo slepiami, bet argi tai įmanoma padaryti, gyvenant viename bute? Juk apie tai namuose buvo dažnai kalbama, ir daugelio tų pokalbių mes tiesiog negalėjome neišgirsti. Mama labai kankinosi, bet ir šį kartą atleido tėvui. "Tik nepalik šeimos", – prašė ji. Tėvas irgi kamavosi. Tačiau manė, kad mes su seserimi jau pastatytos ant kojų, kad turime savo gyvenimus, o Mašai reikia pagalbos. Kartkartėm jis išeidavo iš namų kelioms dienoms, paskui grįždavo ir vėl pradingdavo. Galbūt ir mama nebepajėgė viso to ištverti... Apskritai tai buvo visos šeimos tragedija. Vis dėlto tėvas galiausiai visiškai išėjo iš namų ir 1965-ųjų sausio mėnesį įformino skyrybas. Tada jam buvo jau 69, o mūsų mamai – 65 metai.

– Kas tuo metu atsitiko Aleksandrai Dijevnai?

Ela: Jos būsena buvo labai sunki – verkdavo, skųsdavosi gyvenimu, kuris be tėvo jai nebeturėjo prasmės. Staiga labai paseno, jai paaštrėjo hipertonija. Mes įkalbinėjome motiną gultis į ligoninę, bet ji kategoriškai atsisakydavo. Era tuo metu su savo šeima gyveno jau atskirai, o aš su savo – pas tėvus.

Era: Būdavo, ateinu pas ją, ką nors apie vaikus pasakoju, kad motina užsimirštų. Regis, klausosi, o paskui staiga – vėl panyra į save. Mama juk visą gyvenimą tėvui atidavė. Mylėjo jį visus tuos metus. Tai buvo neužgyjami žaizda.

– Kiek žinau, jūsų tėvo gyvenime buvo dar viena moteris – iš Baltarusijos. Kas ji tokia ir kada visa tai įvyko?

Era: 1928 metais Minske. Mama buvo nėščia ir blogai jautėsi. Pas ją ateidavo padėti arba tiesiog aplankyti draugės, tarp jų ir ta moteris. Ji dažniausiai lankydavosi viena ir sėdėdavo iki vėlumos, kad tėvas ją paskui palydėtų... 1929 metais jiems gimė dukra. Visi tuoj pat suprato, kieno ji. Bendruomenė nedidelė, visi apie visus viską žino... Tėvas turėjo didelių nemalonumų. Netgi įvyko teismas dėl alimentų.


Apie 1951-uosius metus mokiausi aspirantūroje, man paskambino kažkokia moteris ir pasakė, kad rašo disertaciją artima manajai tema ir nori pasidalyti medžiaga. Aš užkibau ant jos kabliuko. Į nurodytą susitikimo vietą nuvykau su vyru. Jis liko prie namo, o aš įžengiau į vieną iš komunalinio buto kambarių. Ir staiga pamačiau ant sienos tėvo fotografiją su jo ranka rašytu užrašu: "Margaritai". Man žemė ėmė siūbuoti po kojomis, kadangi apie sesers egzistavimą tuo metu visiškai nieko nežinojau. O ji kažką kalbėjo, kad pasigenda seserų, kad nori bendrauti... Namie aš vos sulaukiau, kol tėvas grįžo iš darbo, ir pareikalavau, kad jis viską paaiškintų. štai tada man ir papasakojo tą istoriją.

Netrukus po mergaitės gimimo jos motina ištekėjo už vyro, kuris įdukrino Margaritą. Vėliau jis žuvo fronte. Ir Margaritos motina nusprendė pasakyti dukrai tiesą apie tėvą. Mergina atvažiuoja į Maskvą, ateina pas tėvą į darbą... Jis padeda jai įstoti...

Matyt, per tą laiką supratęs, kuo tapo Margarita, tėvas jau tada, kai man viską paaiškino, kategoriškai uždraudė palaikyti su ja santykius. O kitą dieną buvo pakeisti visi mūsų telefonai.

Bet ir tada Margarita nepaliko mūsų ramybėje. Palaukdavo manęs prie leidyklos, kur aš jau dirbau, ir prašydavo perduoti tėvui laiškus. O aš dėl savo idiotiško gerumo perduodavau. O tuose laiškuose, kaip vėliau man papasakojo mama, visą laiką buvo reikalaujama pinigų.

Ela: O aštuntojo dešimtmečio pradžioje Galina papasakojo man, kad Margarita ir toliau spaudė tėvą: nuolat reikalavo pinigų, nors jau buvo visiškai suaugusi. Tėvas bijojo, kad viską sužinos Maša, tad patenkindavo tos moters reikalavimus. Jį galutinai iš kantrybės išvedė Margaritos laiškas, kuriame ji, Galinos žodžiais, sužinojusi, kad išeina tėvo knyga, pareikalavo arba iš karto duoti jai stambią pinigų sumą, arba mokėti kiekvieną mėnesį 120, o gal ir 150 rublių.

Ir tėvas, ir jo antroji žmona taip buvo priblokšti to reikalavimo, kad nutraukė visus ryšius su Margarita. Neatsakinėdavo į telefono skambučius, neskaitę išmesdavo jos laiškus... Tėvas prieš mirtį mums su Era pasakė, kad ta moteris – aferistė ir kad jis draudžia palaikyti su ja kokius nors santykius. Laimė, ji daugiau į mus nesikreipė – mes jai buvome neįdomios.

– O kada ji jums vėl apsireiškė?

Ela: Per tėvo laidotuves. 1974 metų birželio mėnesį. Aš apskritai niekada nebuvau jos mačiusi, bet kai tik įėjau į gedulo salę, tuojau supratau, kas ten sėdi šalia karsto. Tada atsitiko daug nemalonių įvykių. Maša, tarkim, apskritai nieko nežinojo apie Margaritos egzistavimą. Jau neatsimenu, kas jai apie tai pasakė. Ar galite įsivaizduoti, kaip ji pasijuto? Paskui, kai procesija ėjo prie mauzoliejaus, Margarita atsidūrė beveik pirmoje eilėje. Mes buvome priverstos kreiptis į tvarkytojus, kad ją šiek tiek atitolintų nuo karsto. Bet niekas nenorėjo su ja prasidėti.

Era: Argi mes galėjome su ja stumdytis laidotuvių metu? Mums ne tai tuo metu rūpėjo... štai nuo tada viskas ir prasidėjo. Matyt, ji visą savo kampaniją buvo kruopščiai apmąsčiusi. Beveik tuoj po laidotuvių ėmė važinėti po provincijas ir viešai pasakoti "apie tėvą". O ką ji gali apie jį papasakoti, jei nė vienos dienos negyveno šeimoje? Sužinojusios apie tai, parašėme "Žinijos" draugijai, kurios vardu ji dirbo, į Gynybos ministeriją, bet niekas į tai neatkreipė dėmesio.

Ela: Išsiaiškinti situaciją. Margarita – ne šeimos narys ir viešai kalbėti šeimos vardu neturi teisės. Juk ji iš pradžių niekam nesakė, kad yra nesantuokinė duktė.

Era: Mes neprieštarautume jos veiklai, netgi padėtume, jeigu ne jos elgesys: šiurkštus, atžarus, netolerantiškas. Pavyzdžiui, Permėje vienas veteranas paklausė jos, kuriais metais mirė maršalas Žukovas. Ji tą žmogų ėmė plūsti ! Už ką? Niekas nenori paneigti, kad ji Georgijaus Konstantinovičiaus Žukovo dukra. Bet negalima nuolat tuo puikuotis!

– Jeigu jūsų tėvas nepripažino savo nesantuokinės dukters, kaip ji pasidarė Žukovą ir dar Georgijevna?

Ela: šioje istorijoje daug keistų dalykų. Nesuprantama, kaip po tėvo mirties ji pakeitė savo sūnaus pavardę. Anksčiau jis buvo Pevcovas, o dabar jau Žukovas.

– Ar prieš savo mirtį maršalas ką nors paliko Margaritai testamentu?

Ela: Atskiru testamentu tūkstantį rublių. Mums su Era tėtė paliko po penkis tūkstančius. Už tokius pinigus tada buvo galima nusipirkti mašiną. Na, o svarbiausiąja – autorinių teisių – paveldėtoja tapo Marija. Per 22 metus po tėvo mirties jo knygos buvo išleistos daugmaž trisdešimtyje šalių.

– Ar jūs šiuo metu su ja bendraujate?

Era: Matote, mūsų amžius labai skiriasi. Man dabar – 67, Elai – 59. O Mašai birželio mėnesį suėjo tik 39. Mūsų santykiai geri, bet matomės ir bendraujame šiuo metu retai, tik būtinai prireikus.

Ela: Viena vienintelė – 4-osios valdybos poliklinika. Bet kovos su privilegijomis metais draugas Ryžkovas ją iš mūsų atėmė.

Kraskova V. Kremliaus nuotakos.– K., 1997.– P. 266-276