Straipsnių sąrašas

Dreiko ekspedicijai buvo paruošti penki laivai, po 100 tonų talpos. Užverbavęs 162 žmones, Dreikas 1577 m. gruodžio 13 d. išplaukė iš Plymuto. Siekiant suklaidinti Pilypo II šnipus, knibždėjusius kiekviename Anglijos uoste, buvo paskleisti gandai, kad eskadra išvyksta į Aleksandriją. Tačiau po mėnesio ji jau pasiekė La Platos upę Pietų Amerikoje, kur paprastai sustodavo Anglijos piratai. Ten jie visada apsirūpindavo geriamu vandeniu ir malkomis.

1578 m. sausio 27 d. Dreiko laivai pakėlė inkarus, tuo pradėdami piratinius veiksmus dabartinės Argentinos pakrantėse. O rugpjūčio 20 d. trys laivai išplaukė forsuoti Magelano sąsiaurį. Likusieji du laivai buvo su grobiu išsiųsti atgal į Angliją.

Nepaisant rūsčios Pietų pusrutulio žiemos, oras pasitaikė puikus. Dreikas įsakė plaukti į pirmąją sąsiaurio dalį ir rugpjūčio 24 d. sustojo ties sala, kurią pakrikštijo karalienės vardu. Paskui nebesustodamas praplaukė sąsiaurį ir rugsėjo 6 d. pasiekė Ramųjį vandenyną. Tuo metu netikėtas baisus uraganas, pasitaikąs tik šiose vietose, paskandino vieną laivą, o antrą nubloškė atgal į Atlanto vandenyną. Dreikui liko tik vienas laivas – „Pelikanas“. Nuo tol jūreivystės knygose jis buvo vadinamas „Auksinis elnias“.

Imdamasis visų atsargumo priemonių, Dreikas pasuko prie dabartinės Čilės archipelago. Jis norėjo papildyti ištuštėjusius triumus maisto atsargomis ir išsilaipino Močos saloje. Jis buvo įsitikinęs, kad salos gyventojai atpažins anglus, aršius Čilės viešpačių ispanų priešus, ir supras, jog jie – salos gyventojų sąjungininkai. Bet Močos salos gyventojai ne ką tesusigaudė europiečių nacionaliniuose klausimuose ir neskyrė vienų baltaveidžių užkariautojų nuo kitų. Pamanę, kad baltieji atvyko plėšti, sutiko ateivius strėlių kruša ir padarė jiems nuostolių. Dreikas buvo sužeistas į veidą.

Plaukdami toliau pakrante į šiaurę, piratai gruodžio 5 d. pasiekė Valparaisą. Žaibo greitumu jie užpuolė uoste stovėjusį Ernando Lamero laivą, o po to, pasinaudodami kilusia panika, visiškai apiplėšė miestą. Svarbiausiąją grobio dalį sudarė aukso smėlis 25 000 pesetų sumai ir daug kitų brangenybių. Auksas buvo paruoštas išsiųsti Pilypui II. Už Valparaiso jie pasiekė Sereną ir pabandė padidinti savo grobį, bet buvo atmušti ryžtingų gyventojų, kuriuos jau pasiekė žinia, kokie čia svečiai.

1579 m. vasario 15 d. naktį Peru sostinėje Limoje, kurioje gyveno Ispanijos vicekaralius, kilo sąmyšis. Apie vidurnaktį mieste pasigirdo siaubingi riksmai ir šauksmai, skambino varpai, kariškiai puolė prie ginklų, tarp gyventojų sklido fantastiški gandai. Pagaliau vicekaraliui Franciskui de Toledui buvo pranešta, kad sostinės uostą Kaljao užpuolė nežinomas laivas. Ispanai, įsitikinę, kad iš Atlanto negalima laivais patekti į Pietų jūrą, nė negalvojo, jog tai galėtų būti jų aršiausi priešai anglai. Todėl staigiai juos užklupęs nežinomas užpuolikas atrodė ypač baisus ir paslaptingas. Jie net buvo linkę galvoti, kad čia vaiduokliai, sukurti persigandusių gyventojų fantazijos. Bet žinios buvo tikros. Kaljao uoste išsilaipinę svečiai buvo anglų piratai. Dreikas be jokios baimės užpuolė ant inkaro stovėjusį laivą, laisvai šeimininkavo mieste ir jį visiškai apiplėšė. Jam į rankas pateko daugiau kaip 200 000 pesetų sidabru ir nemaža aukso. Prityrusių piratų komanda veikė labai vikriai ir greitai. Kai pagaliau vicekaralius sutelkė savo būrius ir atskubėjo į uostą, buvo per vėlu. Anglai suspėjo netrukdomi sugrįžti į savo laivą ir dingti nakties tamsoje.

Ispanai negalėjo atsikvošėti ir buvo linkę greičiau patikėti, jog tai šėtono išdaigos, negu jų aršiausios priešininkės, eretikės Elžbietos, pavaldiniai. Liaudyje sklido prietaringi pasakojimai, Dreiko asmenybė buvo apgaubta naujomis legendomis.

Su baime apie Dreiką rašė ir anų laikų metraštininkai, rašytojai, memuarų autoriai. Vienuolis Redžinaldas de Licaraga pasakojo: „77 metais Ispanijos ir visos Europos danguje pasirodė garsioji kometa, kurios uodega rėmėsi į Magelano sąsiaurį“. Ką tai turėję reikšti? Vienuolis aiškino: „.. .per Magelano sąsiaurį prasiskverbs kažkokia bausmė, pasiųsta mums dievo už mūsų nuodėmes.“ „Taip ir buvo“, baigė brolis Redžinaldas. „Maždaug po dvejų metų Peru uostuose pasirodė priešiškas anglų laivas su kapitonu, vardu Franciskas Dreikas“. Ir toliau pilasi prakeikimai Anglijos karalienei, visų blogiausiai ir žiauriausiai pasaulio moteriai, eretikei.

O tuo tarpu per ispanų užkariautas valdas sklido paniški gandai apie piratą. Visi Ramiojo vandenyno uostai nuo Peru iki Meksikos šiaurės dabar buvo atviri Dreikui, jis drąsiai iš eilės puldavo juos, plėšė turtus ir, kur tik galėjo, naikino savo priešininkus ispanus.

Klyksmai, kilę po šių antpuolių, pasiekė Ispaniją ir kitus Europos kraštus. Ilgus mėnesius karališkuose Europos dvaruose nuolatinė pokalbių tema buvo Dreiko atakos ispanų valdose. Apie jį daug ginčytasi; pagaliau Dreiką ir čia ėmė gaubti romantiškų legendų aureolė.

O Anglijos valdantieji sluoksniai buvo patenkinti, kirtę šitokį smūgį galingajai jūrų valstybei Ispanijai. F. Dreikas buvo geras jūrininkas ir nebijojo su savo nedideliu laivu plaukti per vandenyno platybes. Jis ėmė ieškoti vietos vakarinėse Amerikos pakrantėse, vildamasis žemyną apiplaukti iš šiaurės taip, kaip jį apiplaukė iš pietų pro Magelano sąsiaurį. šitaip beieškodamas sąsiaurio, jis atrado ir San Francisko įlanką. Iš čia jis pasuko į vakarus, praplaukė Molukų salas, Indijos vandenyną, aplenkė Gerosios Vilties iškyšulį Afrikoje ir 1580 m. sugrįžo į Angliją. Taigi, F. Dreikas buvo kartu ir antrasis jūrų keliautojas, apiplaukęs aplink pasaulį. Pirmasis buvo Magelanas.

Tuo metu Anglija ir Ispanija, dvi jūrų valstybės, ruošėsi lemiamam susidūrimui. Pagaliau 1588 m. Pilypo II laivynas išplaukė į mūšį prieš anglus. Anglų pusėje kovojo ir karališkasis piratas F. Dreikas. Kaip žinoma, ispanų „Nenugalimoji armada“ buvo tame kare sutriuškinta. Nuo šiol Anglijos įūrų galybė sparčiai augo.

O F. Dreikas vėl grįžo prie savo pirato amato. Po kelerių metų jis išplaukė į Karibų jūrą, kurios pakrantėse jį viliojo turtingos ispanų kolonijos. Bet šį kartą laimė nusisuko nuo narsiojo pirato. Bebandant užgrobti Panamos sąsmauką, jį sumušė ispanų gubernatorius, o pats piratų kapitonas susirgo dizenterija ir mirė savo laive. 1596 vasario 7 d. laivo komanda nuleido jo cinkuotą karstą į Puertobelo įlankos dugną, kur jis guli iki šiol.

Vasilevskis A., Vyteikis A. Karaliai ir piratai// Mokslas ir gyvenimas.– 1963.– Nr. 7.– P. 30-32.