Lietuviškuose kalendoriuose esamas mėnesių vardynas ne išsyk susidarė. Nekalbant apie skirtingas tų pačių vardų atmainas (pavyzdžiui, gegužė-gegužis-gegužinis, liepa-liepažiedis, balandis-karvelis ir t. t.), senuose kalendoriuose būta ir visai kitokių vardų.

Senovėje žmonės sekė mėnesius be jokių kalendorių, tiesiog pagal Mėnulio išvaizdą. Pilnas Mėnulis (pilnatis) reiškė mėnesio vidurį. Mėnuliui „dylant“, mėnuo ėjo prie galo. „Jauno“ Mėnulio pasirodymas rodė sekančio mėnesio pradžią. Senovės egiptiečiai pavertė mėnesį sutarta metų dalimi, bet daugelyje kraštų dar ilgai mėnesiai buvo saistomi su Mėnulio fazių periodu, astronomijoje vadinamu „sinodiniu mėnesiu“. Bet šis periodas blogai derinosi su metų eiga. Dvylikai sinodinių mėnesių praėjus, metuose dar lieka apie 11 dienų. Sinodiniai mėnesiai neatsikartoja tiksliai tais pačiais metų laikais, ir gana dažnai kai kuriuose metuose tarytum įsiterpia tryliktasis mėnuo. Todėl seniau mėnesiams nebuvo tvirtos vardų eilės. Jaunas mėnuo gaudavo vardą pagal būdingą to momento gamtos reiškinį arba ūkio darbą. Tokių vardų kalbose susidarydavo nemaža atsarga.

Lietuviškuose kalendoriuose esamas mėnesių vardynas ne išsyk susidarė. Nekalbant apie skirtingas tų pačių vardų atmainas (pavyzdžiui, gegužė-gegužis-gegužinis, liepa-liepažiedis, balandis-karvelis ir t. t.), senuose kalendoriuose būta ir visai kitokių vardų, kaip antai: pusčius, ragutis, siekis, žiedis, sėjinis, šienpjūvis, šilinis ir kt. Lietuvių kalbos paminkluose tokių vardų prisirinko kelios dešimtys. Iš tos aibės ilgainiui buvo atrinkti tik 12. Nenuostabu, kad ne taip jau paprasta buvo juos sustatyti į atitinkamus metų laikus: kai kurie jų pasistūmėjo ankstyn ar vėlyn.

Lietuviškieji mėnesių vardai turi nemaža panašumo į atitinkamus lenkų, senovės rusų, baltarusių ir ukrainiečių vardynus, bet esama ir savotiškumų. Dauguma Europos tautų, jų tarpe rusai, mėnesius vadina pagal Romos kalendorių.

Slavėnas P. Lotynų kalba // Mokslas ir gyvenimas.– 1963.– Nr. 8.– P. 35.