Straipsnių sąrašas

Ornamentai ir piešinių raštas dažnai turėjo panašią istorinę raidą.

Iš pradžių pirmykštis žmogus ne tik nemokėjo jokio rašto, bet ir nepuošė ornamentais savo medinių, akmeninių ar kaulinių darbo įrankių ir ginklų. Pirmiausia jis ieškojo patogios bei parankios daiktų formos darbui ir kovai. Siekdamas daiktų praktiškumo bei patogumo, pirmykštis žmogus vystė daiktų formas, kartu ugdydamas supratimą apie daikto grožį. Tai buvo ir pirmieji meninio jausmo pasireiškimai.

Paleolito laikotarpio pradžioje (maždaug apie 30 000 m. pr. Kr.) atsiranda pirmieji meno bandymai. Plinta ornamentinė puošyba: brūkšnelių, linijų, taškų deriniai.

Iš pradžių daiktų paviršiuose įkertamos pavienės linijos ir taškai. Tai buvo pirmieji ornamentų elementai, kuriuos vėliau žmogus sąmoningai pradėjo išdėstyti ir grupuoti daiktų paviršiuose, iš šių ornamentų elementų susidarė pirmosios geometrinės figūros (trikampiai, rombai ir pan.), naudojamos puošyboje – pradiniai geometrinių ornamentų motyvai. Prabėgo ilgas laikas, kol iš atskirų ornamentų motyvų žmogus pradėjo sudaryti įvairias ornamentų kompozicijas.

Paleolito medžiotojas ir žvejys apskritai ima pasireikšti vaizduojamajame mene: realistiškai piešia medžiojamus gyvulius, teisingai perduoda jų judesius, pozas. Žmogaus formos buvo smarkiai apibendrintos, schematizuotos arba net geometrizuotos (1 pav.).

Neolito laikotarpiu (8000-4000 m. pr. Kr., Lietuvoje – 4000-1700 m. pr. Kr.) ne tik žmonių, bet ir gyvulių formos pradedamos apibendrinti ir schematizuoti.
Gyvulių ir žmonių formų apibendrinimas vyko dviem keliais ir turėjo skirtingas reikšmes:

1) apibendrinant žmonių, gyvulių ir buitinių reikmenų formas, susidarė ir išsivystė piktografinis – paveikslų raštas;

2) smarkiai susintetintos geometrizuotos realios gamtos formos virto gyvūniniais, augaliniais arba net geometriniais ornamentais.

PIKTOGRAFINĖ PAIŠYBA – tai seniausias būdas išreikšti savo mintis, siekiant jas perteikti kitiems arba nusiųsti kokį pranešimą kur nors. Piktografinė paišyba neturėjo meno kūrybos tikslo, bet taip pat nebuvo ir raštas, perduodantis apibrėžtas sąvokas ar žodžius. Ji tik primena tam tikrą įvykį. Pirmieji piktografiniai piešiniai neolito laikais vystėsi iš labai schematizuotų daugiafigūrinių kompozicijų, vaizduojančių sudėtingas medžioklės scenas (2 pav.). Piktografiniai paveikslai paprastai būdavo nupiešiami arba išraižomi ant akmens, kaulo, medžio lentelių, arba ant odos ir tošies. Juose žmonės, gyvuliai ir daiktai vaizduojami suprastintai, siluetiniai, įvairiose padėtyse, judesiuose, nudažomi skirtingomis spalvomis, padedančiomis simboliais išreikšti tą ar kitą mintį, veiksmo turinį. Paveikslų kalba naudojosi įvairios pasaulio tautos. šitokį paveikslų piešinį galėjo suprasti žmonės, kurie kalbėjo įvairiomis kalbomis, jei tik jie žinojo piešiančiojo buitį, papročius, psichiką.

Pasaulio tautų kultūros istorija pateikia nemaža piktografinės paišybos pavyzdžių. Ji net iki XX a. pradžios buvo išplitusi Amerikos indėnų tarpe. Pavyzdžiui, XIX a. viena indėnų gentis parašė ant tošies tokiais piešiniais JAV prezidentui laišką-prašymą (3 pav.). Tošies paviršiuje pavaizduotas gervinas, trys kiaunės, lokys, ruonis ir žmogus. Visų figūrų akys ir širdys sujungtos su gervino akimi ir širdimi. Savo ruožtu gervino akis sujungta su dviejų upių santakoje esančiais trimis ežerais. Prašymo mintis yra tokia: gervino gentis ir 6 jos giminės (kiekvienas gyvūnas, nupieštas laiške, simbolizavo giminės totemą-ženklą) sujaudintai širdimis ir akimis prašo leisti jiems žvejoti nurodytuose ežeruose. Deja, į tokį originalų ir nuoširdų laišką prezidentas atsakė neigiamai, nurodęs, kad prašymas nesuprantamas. Labai įdomus yra dar vienas indėnų piktografinės paišybos pavyzdys. Čia ant tošies nupiešta vėžlys, raitelis, 5 laiveliai, upė, trys skrituliai ir t. t. (4 pav.). Piešinio prasmė ši: 51 indėnas (brūkšneliai), penkiais laivais, vadovaujami giminės vyresniojo, laimingai (vėžlys – pasisekimo simbolis) keliavo upe tris dienas ir iškyšulyje įrengė tris stovyklas. Tokia piktografinė paišyba buvo žinoma Sibiro tautelių tarpe, plačiai ją naudojo kai kurios Afrikos tautos.