Straipsnių sąrašas

 

IDEOGRAFINIS RAŠTAS kilo iš piktografinių paveikslų-piešinių. Ideografinis raštas buvo sutinkamas Egipte (hieroglifai), Mesopotamijoje (dantiraštis) ir dar dabar naudojamas Kinijoje. Pradžioje atskiri gyvosios ir negyvosios gamtos motyvų ideografiniai piešiniai reiškė konkrečią sąvoką ar žodį. Vėliau pradėta jungti šiuos atskirus grafinius piešinius gulsčiomis ar stačiomis eilėmis. Grupė tokių nupieštų įvairių daiktų sudarė jau ištisą sakinį, nupasakojo įvykį. Pavyzdžiui, viename senojo Egipto piešinyje-rebuse parodytas sakalas, laikąs naguose virvę, užnertą ant barzdoto žmogaus galvos; sakalas tupi ant šešių lotoso lapelių (5 pav.). Piešinio prasmė: faraonas (sakalas) paėmė į nelaisvę (virvė) šešis tūkstančius (vienas lotoso lapelis reiškia 1000) Mažosios Azijos gyventojų (žmogus su barzda). Ilgainiui Egipte iš žmonių, gyvulių, paukščių, augalų ideografinių piešinių susidarė ištisa HIEROGLIFŲ ABĖCĖLĖ, kurią pirmasis perskaitė prancūzas J. šampoljonas (1790-1832). Iki jo hieroglifai buvo laikomi tik dekoratyviniais ženklais.

Pirminiais hieroglifais (vienas piešinys – vienas žodis) buvo sunku pasakyti sudėtingesnę mintį. Palaipsniui egiptietis, norėdamas grafiškai pasakyti kokią nors gilesnę mintį, nors ir tebepiešdavo atskirus daiktus, tačiau žodžius sudarydavo iš nupieštų daiktų pavadinimo pirmųjų skiemenų, o vėliau ir pirmųjų raidžių. Pavyzdžiui, nupieštas sakalas – egiptietiškai bjk, reiškė arba patį paukštį, arba tik pirmąją b raidę žodyje. Dar vėliau iš ideografinės rašybos išsivystė skiemenų ir garsų rašyba; sudaryta skiemenų, o ypač raidžių abėcėlė, buvo žingsnis pirmyn, nes iš skiemenų ar raidžių galima sudaryti daug žodžių, išreiškiančių įvairiausius žmogaus pergyvenimus, samprotavimus, pažiūras, ir Egipte ideografinis raštas pamažu įgavo fonetinę reikšmę.

Vėliau, pradėjus rašyti ant papiruso (popieriaus pirmtakas, suklijuotas juostelėmis iš papiruso augalo lapų), realūs daiktų grafiniai piešiniai pradėta smarkiai apibendrinti ir prastinti. Jie nustojo realios, tikroviškos išvaizdos ir virto tik simboliniais ženklais.

Narsūs jūrininkai ir garsūs amatininkai, pirkliai – finikiečiai, pasinaudodami suprastintais egiptiečių hieroglifais, sudarė savo atskirą raidžių alfabetą. Jų raidės visai nepriminė įvairių gyvosios ar negyvosios gamtos realių piešinių. Vėliau finikiečių sudarytą abėcėlę pasiskolino ir perdirbo žydai ir graikai. Iš graikų ją perėmė romėnai, o iš jų naujai perkurta abėcėlė išplito visoje Vakarų Europoje (6 pav.). Pasiekė ji ir Lietuvą.

Savo ruožtu Kirilo pataisyta ir suprastinta graikų abėcėlė išplito rytų ir pietų slavų tarpe. Iš jos kilo dabartinė rusų kalbos abėcėlė.

Kalbant apie piktografinę paišybą ir ideografinį raštą, paminėtini kiti būdai mintims, ypač skaičiams pasakyti. Tai virvučių mazgai, linijų įpjovos, įvairiai lenktos lazdos – krivūlės kviesti į sueigas (jos per rankas apkeliauja visus kviečiamuosius į sueigą asmenis). Įdomios yra medinės lentelės, pagaliukai, kurių paviršiuose linijų įpjovomis pažymima kokių nors daiktų kiekis (7 pav.). Tokios lentelės naudojamos kailių dirbtuvėse, malūnuose ir pan. Jos perskeliamos ir viena dalis lieka dirbtuvėje, malūne, kitą pasiima daiktų savininkas. Meniniai vertingi yra genčių, giminių ženklai – totemai arba gimininių bendruomenių ženklai – tamgai.

ORNAMENTAS mene sudaro labai reikšmingą šaką. Jie formavosi panašiais keliais kaip piktografinė ir ideografinė rašyba. Jų sutinkama jau paleolite, o neolite ornamentų skaičius žymiai padaugėja Sintetinant ir sugeometrinant įvairius realios gamtos motyvus (gyvūnus, augalus), pradėta juos paversti ornamentais. Dalis šių labai suprastintų gamtos motyvų virto geometriniais ornamentais. Pavyzdžiui, Brazilijos indėnų Singu giminėje smauglys virto bangos ornamentu, kryžiuotis driežas – kryžiumi, o gyvačių kupeta – svastikos motyvu. Kai kuriose Melanezijos tautelėse (Ramiojo vandenyno salos) žmonių figūros schematinamos į neatpažįstamas geometrinių banguotų linijų grupes (8 pav.). Sibiro evenkų raižiniuose elnio galva su ragais suvedama į trikampį.

Didelė dalis gyvosios gamtos motyvų, nors ir sintetinami arba stilizuojami, tačiau ir toliau išlaiko pagrindines, atpažįstamas gyvūnų ir augalų formas. Atmetant jų antraeiles, neesmines žymes, realios gamtos motyvai paverčiami ornamentais. Labai puikių gyvūnų formų sintetinimo pavyzdžių duoda lietuvių liaudies menas. Matome vaizdžiai, siluetiniai sintetintas, sugeometrintas, tačiau atpažįstamas žalčiukų (9 pav.) arba gaidžiukų (10 pav.) formas.

Apibendrintus, bet raiškius siluetus turi žirgelių galvų ir paukščių motyvai įspūdingose pajūrio žemaičių trobesių lėkių kompozicijose (11 pav.). Prisitaikant prie audimo staklių technikos yra geometrizuoti eglučių motyvai liaudies audiniuose (12 pav.). Dekoratyviai, spalvingai atrodo apibendrinti augaliniai motyvai lietuvių liaudies polichrominėje tapyboje (13 pav.). Reikia pažymėti, kad, sintetinant, geometrizuojant ir stilizuojant realios gamtos motyvus, daug įtakos turi naudojama medžiaga ir technika, kuria atliekami ornamentai.

Tokiu būdu ilgainiui susidarė geometriniai, gyvūniniai, augaliniai ar visatos kūnų motyvais sukurti ornamentai. Jų atsiradimas ir išplitimas įvairiose tautose nebuvo vienalaikis ir tolygus. Tačiau apskritai pirmiausia atsirado nesudėtingi geometriniai, vėliau gyvūniniai, visatos kūnų, vėliausiai – augaliniai ornamentų motyvai. Veikiant panašioms materialinės buities ir kultūrinėms sąlygoms, vieni ornamentų motyvai formavosi savarankiškai atskirose tautose, kiti atkeliavo migracijos keliu. Atskirose tautose tarp pačių ornamentų motyvų yra nemaža bendrumų ir tapatumų, tačiau aiškūs vietiniai bruožai yra ornamentų išdėstymuose, jų metrinėse arba ritminėse, simetrinėse arba asimetrinėse kompozicijose.

Piktografinė paišyba, ideografinis raštas ir ornamentai sudaro dailės istorijoje labai svarbią grandį, parodančią meninės kultūros ir mokslo raidą.

Čerbulėnas K. Ornamentai ir ideografinė rašyba// Mokslas ir gyvenimas.– 1963.– Nr. 5.– P. 30-32.