Straipsnių sąrašas

Ornamentai ir piešinių raštas dažnai turėjo panašią istorinę raidą.

Iš pradžių pirmykštis žmogus ne tik nemokėjo jokio rašto, bet ir nepuošė ornamentais savo medinių, akmeninių ar kaulinių darbo įrankių ir ginklų. Pirmiausia jis ieškojo patogios bei parankios daiktų formos darbui ir kovai. Siekdamas daiktų praktiškumo bei patogumo, pirmykštis žmogus vystė daiktų formas, kartu ugdydamas supratimą apie daikto grožį. Tai buvo ir pirmieji meninio jausmo pasireiškimai.

Paleolito laikotarpio pradžioje (maždaug apie 30 000 m. pr. Kr.) atsiranda pirmieji meno bandymai. Plinta ornamentinė puošyba: brūkšnelių, linijų, taškų deriniai.

Iš pradžių daiktų paviršiuose įkertamos pavienės linijos ir taškai. Tai buvo pirmieji ornamentų elementai, kuriuos vėliau žmogus sąmoningai pradėjo išdėstyti ir grupuoti daiktų paviršiuose, iš šių ornamentų elementų susidarė pirmosios geometrinės figūros (trikampiai, rombai ir pan.), naudojamos puošyboje – pradiniai geometrinių ornamentų motyvai. Prabėgo ilgas laikas, kol iš atskirų ornamentų motyvų žmogus pradėjo sudaryti įvairias ornamentų kompozicijas.

Paleolito medžiotojas ir žvejys apskritai ima pasireikšti vaizduojamajame mene: realistiškai piešia medžiojamus gyvulius, teisingai perduoda jų judesius, pozas. Žmogaus formos buvo smarkiai apibendrintos, schematizuotos arba net geometrizuotos (1 pav.).

Neolito laikotarpiu (8000-4000 m. pr. Kr., Lietuvoje – 4000-1700 m. pr. Kr.) ne tik žmonių, bet ir gyvulių formos pradedamos apibendrinti ir schematizuoti.
Gyvulių ir žmonių formų apibendrinimas vyko dviem keliais ir turėjo skirtingas reikšmes:

1) apibendrinant žmonių, gyvulių ir buitinių reikmenų formas, susidarė ir išsivystė piktografinis – paveikslų raštas;

2) smarkiai susintetintos geometrizuotos realios gamtos formos virto gyvūniniais, augaliniais arba net geometriniais ornamentais.

PIKTOGRAFINĖ PAIŠYBA – tai seniausias būdas išreikšti savo mintis, siekiant jas perteikti kitiems arba nusiųsti kokį pranešimą kur nors. Piktografinė paišyba neturėjo meno kūrybos tikslo, bet taip pat nebuvo ir raštas, perduodantis apibrėžtas sąvokas ar žodžius. Ji tik primena tam tikrą įvykį. Pirmieji piktografiniai piešiniai neolito laikais vystėsi iš labai schematizuotų daugiafigūrinių kompozicijų, vaizduojančių sudėtingas medžioklės scenas (2 pav.). Piktografiniai paveikslai paprastai būdavo nupiešiami arba išraižomi ant akmens, kaulo, medžio lentelių, arba ant odos ir tošies. Juose žmonės, gyvuliai ir daiktai vaizduojami suprastintai, siluetiniai, įvairiose padėtyse, judesiuose, nudažomi skirtingomis spalvomis, padedančiomis simboliais išreikšti tą ar kitą mintį, veiksmo turinį. Paveikslų kalba naudojosi įvairios pasaulio tautos. šitokį paveikslų piešinį galėjo suprasti žmonės, kurie kalbėjo įvairiomis kalbomis, jei tik jie žinojo piešiančiojo buitį, papročius, psichiką.

Pasaulio tautų kultūros istorija pateikia nemaža piktografinės paišybos pavyzdžių. Ji net iki XX a. pradžios buvo išplitusi Amerikos indėnų tarpe. Pavyzdžiui, XIX a. viena indėnų gentis parašė ant tošies tokiais piešiniais JAV prezidentui laišką-prašymą (3 pav.). Tošies paviršiuje pavaizduotas gervinas, trys kiaunės, lokys, ruonis ir žmogus. Visų figūrų akys ir širdys sujungtos su gervino akimi ir širdimi. Savo ruožtu gervino akis sujungta su dviejų upių santakoje esančiais trimis ežerais. Prašymo mintis yra tokia: gervino gentis ir 6 jos giminės (kiekvienas gyvūnas, nupieštas laiške, simbolizavo giminės totemą-ženklą) sujaudintai širdimis ir akimis prašo leisti jiems žvejoti nurodytuose ežeruose. Deja, į tokį originalų ir nuoširdų laišką prezidentas atsakė neigiamai, nurodęs, kad prašymas nesuprantamas. Labai įdomus yra dar vienas indėnų piktografinės paišybos pavyzdys. Čia ant tošies nupiešta vėžlys, raitelis, 5 laiveliai, upė, trys skrituliai ir t. t. (4 pav.). Piešinio prasmė ši: 51 indėnas (brūkšneliai), penkiais laivais, vadovaujami giminės vyresniojo, laimingai (vėžlys – pasisekimo simbolis) keliavo upe tris dienas ir iškyšulyje įrengė tris stovyklas. Tokia piktografinė paišyba buvo žinoma Sibiro tautelių tarpe, plačiai ją naudojo kai kurios Afrikos tautos.


 

IDEOGRAFINIS RAŠTAS kilo iš piktografinių paveikslų-piešinių. Ideografinis raštas buvo sutinkamas Egipte (hieroglifai), Mesopotamijoje (dantiraštis) ir dar dabar naudojamas Kinijoje. Pradžioje atskiri gyvosios ir negyvosios gamtos motyvų ideografiniai piešiniai reiškė konkrečią sąvoką ar žodį. Vėliau pradėta jungti šiuos atskirus grafinius piešinius gulsčiomis ar stačiomis eilėmis. Grupė tokių nupieštų įvairių daiktų sudarė jau ištisą sakinį, nupasakojo įvykį. Pavyzdžiui, viename senojo Egipto piešinyje-rebuse parodytas sakalas, laikąs naguose virvę, užnertą ant barzdoto žmogaus galvos; sakalas tupi ant šešių lotoso lapelių (5 pav.). Piešinio prasmė: faraonas (sakalas) paėmė į nelaisvę (virvė) šešis tūkstančius (vienas lotoso lapelis reiškia 1000) Mažosios Azijos gyventojų (žmogus su barzda). Ilgainiui Egipte iš žmonių, gyvulių, paukščių, augalų ideografinių piešinių susidarė ištisa HIEROGLIFŲ ABĖCĖLĖ, kurią pirmasis perskaitė prancūzas J. šampoljonas (1790-1832). Iki jo hieroglifai buvo laikomi tik dekoratyviniais ženklais.

Pirminiais hieroglifais (vienas piešinys – vienas žodis) buvo sunku pasakyti sudėtingesnę mintį. Palaipsniui egiptietis, norėdamas grafiškai pasakyti kokią nors gilesnę mintį, nors ir tebepiešdavo atskirus daiktus, tačiau žodžius sudarydavo iš nupieštų daiktų pavadinimo pirmųjų skiemenų, o vėliau ir pirmųjų raidžių. Pavyzdžiui, nupieštas sakalas – egiptietiškai bjk, reiškė arba patį paukštį, arba tik pirmąją b raidę žodyje. Dar vėliau iš ideografinės rašybos išsivystė skiemenų ir garsų rašyba; sudaryta skiemenų, o ypač raidžių abėcėlė, buvo žingsnis pirmyn, nes iš skiemenų ar raidžių galima sudaryti daug žodžių, išreiškiančių įvairiausius žmogaus pergyvenimus, samprotavimus, pažiūras, ir Egipte ideografinis raštas pamažu įgavo fonetinę reikšmę.

Vėliau, pradėjus rašyti ant papiruso (popieriaus pirmtakas, suklijuotas juostelėmis iš papiruso augalo lapų), realūs daiktų grafiniai piešiniai pradėta smarkiai apibendrinti ir prastinti. Jie nustojo realios, tikroviškos išvaizdos ir virto tik simboliniais ženklais.

Narsūs jūrininkai ir garsūs amatininkai, pirkliai – finikiečiai, pasinaudodami suprastintais egiptiečių hieroglifais, sudarė savo atskirą raidžių alfabetą. Jų raidės visai nepriminė įvairių gyvosios ar negyvosios gamtos realių piešinių. Vėliau finikiečių sudarytą abėcėlę pasiskolino ir perdirbo žydai ir graikai. Iš graikų ją perėmė romėnai, o iš jų naujai perkurta abėcėlė išplito visoje Vakarų Europoje (6 pav.). Pasiekė ji ir Lietuvą.

Savo ruožtu Kirilo pataisyta ir suprastinta graikų abėcėlė išplito rytų ir pietų slavų tarpe. Iš jos kilo dabartinė rusų kalbos abėcėlė.

Kalbant apie piktografinę paišybą ir ideografinį raštą, paminėtini kiti būdai mintims, ypač skaičiams pasakyti. Tai virvučių mazgai, linijų įpjovos, įvairiai lenktos lazdos – krivūlės kviesti į sueigas (jos per rankas apkeliauja visus kviečiamuosius į sueigą asmenis). Įdomios yra medinės lentelės, pagaliukai, kurių paviršiuose linijų įpjovomis pažymima kokių nors daiktų kiekis (7 pav.). Tokios lentelės naudojamos kailių dirbtuvėse, malūnuose ir pan. Jos perskeliamos ir viena dalis lieka dirbtuvėje, malūne, kitą pasiima daiktų savininkas. Meniniai vertingi yra genčių, giminių ženklai – totemai arba gimininių bendruomenių ženklai – tamgai.

ORNAMENTAS mene sudaro labai reikšmingą šaką. Jie formavosi panašiais keliais kaip piktografinė ir ideografinė rašyba. Jų sutinkama jau paleolite, o neolite ornamentų skaičius žymiai padaugėja Sintetinant ir sugeometrinant įvairius realios gamtos motyvus (gyvūnus, augalus), pradėta juos paversti ornamentais. Dalis šių labai suprastintų gamtos motyvų virto geometriniais ornamentais. Pavyzdžiui, Brazilijos indėnų Singu giminėje smauglys virto bangos ornamentu, kryžiuotis driežas – kryžiumi, o gyvačių kupeta – svastikos motyvu. Kai kuriose Melanezijos tautelėse (Ramiojo vandenyno salos) žmonių figūros schematinamos į neatpažįstamas geometrinių banguotų linijų grupes (8 pav.). Sibiro evenkų raižiniuose elnio galva su ragais suvedama į trikampį.

Didelė dalis gyvosios gamtos motyvų, nors ir sintetinami arba stilizuojami, tačiau ir toliau išlaiko pagrindines, atpažįstamas gyvūnų ir augalų formas. Atmetant jų antraeiles, neesmines žymes, realios gamtos motyvai paverčiami ornamentais. Labai puikių gyvūnų formų sintetinimo pavyzdžių duoda lietuvių liaudies menas. Matome vaizdžiai, siluetiniai sintetintas, sugeometrintas, tačiau atpažįstamas žalčiukų (9 pav.) arba gaidžiukų (10 pav.) formas.

Apibendrintus, bet raiškius siluetus turi žirgelių galvų ir paukščių motyvai įspūdingose pajūrio žemaičių trobesių lėkių kompozicijose (11 pav.). Prisitaikant prie audimo staklių technikos yra geometrizuoti eglučių motyvai liaudies audiniuose (12 pav.). Dekoratyviai, spalvingai atrodo apibendrinti augaliniai motyvai lietuvių liaudies polichrominėje tapyboje (13 pav.). Reikia pažymėti, kad, sintetinant, geometrizuojant ir stilizuojant realios gamtos motyvus, daug įtakos turi naudojama medžiaga ir technika, kuria atliekami ornamentai.

Tokiu būdu ilgainiui susidarė geometriniai, gyvūniniai, augaliniai ar visatos kūnų motyvais sukurti ornamentai. Jų atsiradimas ir išplitimas įvairiose tautose nebuvo vienalaikis ir tolygus. Tačiau apskritai pirmiausia atsirado nesudėtingi geometriniai, vėliau gyvūniniai, visatos kūnų, vėliausiai – augaliniai ornamentų motyvai. Veikiant panašioms materialinės buities ir kultūrinėms sąlygoms, vieni ornamentų motyvai formavosi savarankiškai atskirose tautose, kiti atkeliavo migracijos keliu. Atskirose tautose tarp pačių ornamentų motyvų yra nemaža bendrumų ir tapatumų, tačiau aiškūs vietiniai bruožai yra ornamentų išdėstymuose, jų metrinėse arba ritminėse, simetrinėse arba asimetrinėse kompozicijose.

Piktografinė paišyba, ideografinis raštas ir ornamentai sudaro dailės istorijoje labai svarbią grandį, parodančią meninės kultūros ir mokslo raidą.

Čerbulėnas K. Ornamentai ir ideografinė rašyba// Mokslas ir gyvenimas.– 1963.– Nr. 5.– P. 30-32.