Straipsnių sąrašas

Maja

Ispanai-užkariautojai aptiko Amerikoje ir kitą imperiją – Mają.

Jos tauta gyveno nuolatinėje baimėje, laukdama kažkokios katastrofos. Kas tam tikrus laiko tarpus majai statydavo akmenines stelas, atžymėdami laimingai praėjusius metus. Kas ketverius metus jie ruošdavo šventes ir dėkodavo dievams už tai, kad jie nesugriovė Žemės.

Galbūt, dėl to, kad daugelis visos tautos kartų gyveno, nuolatos laukdamos pražūties, majai savotiškai žiūrėjo į mirtį. Keliautojai, buvoję šalyje tuoj po jos užkariavimo, pasakojo, kad majai visiškai abejingi mirčiai. Seneliai ar ligoniai, iš anksto jutusieji artėjančią mirtį, įspėdavo apie tai artimuosius, kurie tą žinią sutikdavo gana ramiai, guldavosi į hamakus ir mirdavo.

Juk majai – vienintelė tauta, kurioje savižudybė buvo laikoma nuopelnu. Ir netgi savižudybė ne dėl kokių nors ypatingų aplinkybių, o tiesiog dievams padžiuginti. Ypač garbinga buvo nusižudyti pasikariant. Neatsitiktinai majai turėjo netgi savižudybės deivę, ir ji buvo vaizduojama ne kitaip, kaip kabanti su kilpa ant kaklo.

Nusikaltimų, kurie būdavo baudžiami mirtimi, tarpe buvo vienas, apie kurį reikia atskirai pakalbėti. šia bausme būdavo baudžiamas istorikas, kuris nukrypdavo nuo faktų. štai kaip ši tauta norėjo išsaugoti atsiminimą apie savo tolimąją praeitį! Bet kaip ir inkams, jai to padaryti nepavyko.

1549 m. čia, jau į nugalėtą žalį, atvyko ispanų vyskupas – jaunas prancūzų vienuolis Diego de-Landa. Uolus jaunas vyskupas norėjo sunaikinti pačią stabmeldžių tikėjimo dvasią. Greitai tam pasitaikė proga.

Raitas ant arklio, to baisaus gyvulio, kuris kėlė siaubą čiabuviams, su kryžiumi rankoje Diego de-Landa įjojo į Manio miestą. Kitados čia buvo sostinė vienos iš šalį valdžiusių dinastijų. Miesto šventovėje buvo didžiulė senovinių rankraščių biblioteka. Vyskupą, kaip paprastai būdavo nukariautose šalyse, lydėjo ginkluotas būrys. Visą dieną kareiviai, vyskupo įsakyti, nešė knygas ir ritinius su nesuprantamais piešiniais ir ženklais į aikštę priešais šventovę. Kai darbas buvo užbaigtas. Diego de-Landa prinešė prie rankraščių degantį deglą. „šiose knygose nebuvo nieko kito, kaip prietarai ir velnio išmonės, – rašė jis vėliau, – ir mes jas visas sudeginome“.

Po aštuoniolikos metų de-Landa suprato, kokį nusikaltimą jis padarė, perbraukęs visos tautos praeitį. Ir štai, skatinamas pavėluotos atgailos, vyskupas imasi didelio darbo. Jis nori parašyti majų tautos istoriją. Užmiršęs savo buvusį nekantrumą, jis kalbasi su žyniais, susitikinėja su žymiais žmonėmis, bando surasti išlikusius rankraščius, bet veltui: rankraščiai dingo. Žyniai kruopščiai slėpė nuo užkariautojų savo senovės paminklus. Yra duomenų, kad, prieš ateinant ispanams, vienoje šventyklų buvo saugoma visa majų istorija, išgraviruota ant penkiasdešimt dviejų auksinių lentų. Kai atėjo ispanai, žyniams pavyko paslėpti šią brangenybę. Tie, kurie galėjo žinoti slaptavietę, mirė kankinami, bet neišdavė paslapties. Mus tepasiekė trys rankraščiai.

Majų tautos istorijoje daug neperskaitytų puslapių. Tokia, pavyzdžiui, apleistų miestų paslaptis. Staiga, kaip mums atrodo, netikėtai, be priežasties, gyventojai palikdavo miestą, didžiulį akmeninį miestą su šventovėmis, ir piramidėmis, su namais ir pasėliais ir leisdavosi į kitą vietą. Ir štai už 200-300 kilometrų nuo paliktojo miesto jie imdavo statyti naują. IX amžiaus pradžioje būdavo apleidžiami daugelis senovinių ir visiškai gyvenimui tinkamų miestų. Kokia jėga, kieno baimė vijo šimtus tūkstančių žmonių iš gyvenamų namų ir versdavo juos kažkur toli, dykioje, saulės išdegintoje plynaukštėje, statytis naują miestą? Esama įvairių spėjimų: išsekusios dirvos, epidemijos. Bet tai tik spėjimai, ir jie neatskleidžia paslapties.