Straipsnių sąrašas

Neišaiškinami sutapimai

Daugelis faktų rodo, kad senovėje tarp Amerikos ir Europos buvęs kažkoks ryšys. Pirmieji tai pastebėjo misionieriai.

Žmonės su vienuolių sutanomis, su maldaknygėmis rankose pasirodė Amerikoje kartu su konkistadorais. šie „nuodėmingųjų sielų ganytojai“ ėjo sudegintais kaimais ir sugriautais miestais, išlikusiems indėnams nešdami „dievo malonės ir tikrojo tikėjimo“ žodį.

Tačiau, atrodė, kad prieš juos būta pirmtakų, atrodė, kad jie ėjo kažkokių krikščionių misionierių pėdomis, kurie buvojo čionai prieš juos. Daugelyje vietų indėnams buvo gerai žinomas šventas kryžiaus ženklas, kuris ir čia simbolizavo amžinąjį gyvenimą po mirties. Tai ir Kolumbas pastebėjo. Kryžiai vainikuodavo ir kai kurias šventyklas. Jiems būdavo meldžiamasi.

Korteso priplėštų ir Ispanijos karaliui pasiųstų brangenybių tarpe buvo auksinių kryžių, papuoštų brangakmeniais. šventų kryžių buvo rasta ir šiaurės Amerikoje, Floridoje, ir majų valstybėje, ir pas inkus, kurie taip pat garbino kryžiaus simbolį. Vienas indėnų pasakė apstulbusiam jėzuitui:

– Mes meldžiamės šiam kryžiui, šventasis tėve, nes ant jo numirė žmogus, kuris buvo skaistesnis už pačią Saulę.

šiaurės, Centrinėje ir Pietų Amerikoje buvo plačiai žinomos legendos apie dievžmogį. Jos labai priminė legendą apie Kristų. Brazilijoje buvo žinomas padavimas apie skaisčią mergelę, kuri pagimdžiusi „nuostabų berniuką“. Jis išaugęs ir tapęs žymus ir protingas, jis daręs stebuklus: atgaivindavęs mirusiuosius, išgydydavęs paralyžiuotuosius, priversdavęs praregėti akluosius. Tačiau kartą, sušaukęs žmones, „jis įžengė į Saulę, kuri spindėjo danguje“. Panašūs padavimai apie dievžmogį, pagimdytą skaisčios mergelės, buvo žinomi Meksikos indėnams ir kitoms Amerikos tautoms.

Bet dar labiau stebina Amerikos gyventojų šventųjų knygų ir biblijos tekstų sutapimas. Pavyzdžiui, kiče indėnų (majų tauta) knygoje, kaip ir Biblijoje, kalbama apie gėrio ir blogio medį, apie pažinimo vaisius, kurie ant jo augę.

štai kaip Biblija pasakoja apie įvairių kalbų atsiradimą: „Visoje žemėje buvo viena kalba ir viena tarmė. Traukdami iš rytų, jie rado žemėje Sonaro lygumą ir įsikūrė joje... Ir pasakė jie: pasistatysime miestą ir bokštą iki dangaus.. . Ir tarė Dievas: štai viena tauta ir viena jos kalba ir štai ką pradėjo jie daryti ir neatstos jie nuo to, ką sugalvojo daryti. Nusileiskim ir sumaišykim ten jų kalbas, kad vienas antro kalbos nesuprastų... Todėl jam (šiam miestui) duotas Babilono vardas, nes ten Dievas sumaišė visos žemės kalbas, ir iš ten išblaškė jas Dievas po visą žemę“.

Ankstesnis šaltinis (Babilono žynio ir istoriko Berozo užrašai) štai kaip aprašo šį įvykį: „Pasakojama, kad pirmieji žmonės, didžiavęsi savo jėga ir didybe, ėmę niekinti dievus ir save laikyti aukštesniais už juos. Jie pasistatę aukštą bokštą toje vietoje, kur dabar yra Babilonas. šis bokštas jau beveik dangų lietęs, kaip staiga vėjai atėję dievams į pagalbą ir nugriovę statinį ant jį stačiusiųjų. Griuvėsiai buvę pavadinti „Babeliu“. Iki tol žmonės kalbėję viena kalba, bet dievai privertę juos kalbėti skirtingomis tarmėmis“.

O štai kaip apie kalbų atsiradimą pasakoja viena toltekų legenda: „Kai po tvano nedaugelis žmonių teišliko, kai jie spėjo pasidauginti, jie pastatė aukštą bokštą... Bet jų kalbos staiga susimaišė, jie nebegalėjo daugiau suprasti vienas antro ir išvyko gyventi į įvairias žemės šalis“.

Stebino ir šio bokšto pavadinimų tapatybė. Judėjai jį vadino Ba Bei (iš čia Babilonas), tai išvertus reiškia „Dievo vartai“. Taip pat „dievo vartais“ vadinamas šis bokštas ir kai kuriuose Amerikos padavimuose.

Net keista, kaip sutampa tvano aprašymas. Biblijoje ir šventojoje senovės Meksikos knygoje pasikartoja net tas pats skaičius – vanduo padengė žemę per 15 uolekčių.

Actekai, dabartinės Meksikos gyventojai, turėjo ir savo Nojų, kuris išsigelbėjo tvano metu. Jis buvo vadinamas Nata. Dievas Titlakahuanas įspėjęs jį apie būsimą katastrofą ir taip pat, kaip ir krikščionių dievas, pataręs jam pasidirbdinti laivą iš kipariso. Kai vanduo atslūgęs. Nata su savo žmona gavęs ugnies it ėmęs kepti žuvį. Kvapas pakilęs į dangų, ir dievai, kurie manę, kad visi žmonės žuvo, supratę, kad kažkas iš žmonių išliko.

– Kas ten prie ugnies? – jie sušukę. – Kodėl taip rūkina dangų?

Užsirūstinę dievai norėję sunaikinti žmonių giminę, bet Titlakahuanas įkalbėjęs juos pasigailėti išsigelbėjusiųjų.

Bet juk ir Biblijoje mes skaitome, kad po tvano Nojus užsikūręs ugnį ir kaip tik iš kvapo sudegintos aukos dievas sužinojęs, kad žmonės išsigelbėjo.
Tačiau Biblijos pasakojimai kyla dar iš ankstesnių, babiloniškųjų šaltinių. Čia analogija dar labiau stebina! Po tvano dievus „lyg muses sutraukė“ aukos kvapas. Pagal šį kvapą jie sužinoję, kad kažkoks žmogus su savo žmona išsigelbėjo. Užsirūstinę dievai nutarę juos sunaikinti. Tačiau teisingąjį vyrą su žmona įspėjęs dievas Ea juos užtaręs ir šitaip išgelbėjęs.

Biblijos Nojus, norėdamas sužinoti, ar jau baigėsi tvanas, tris kartus iš savo laivo leidęs balandį. Kai balandis sugrįžęs su alyvmedžio lapeliu snape, tai buvęs ženklas, kad vanduo ėmęs slūgti. Taip pat elgėsi ir amerikiečių padavimų apie tvaną herojai, apie kuriuos pasakoja Vest-lndijos ir Meksikos indėnai.

Beveik du tūkstančius metų skaitydami bibliją, žmonės joje randa minimą vaivorykštę, kuri dievo valia pasirodžiusi danguje, reikšdama tvano pabaigą. Kai archeologinių kasinėjimų metu buvo aptiktos molinės lentelės su senovės Babilono epo apie Gilgamešą tekstu, paaiškėjo, kad legenda apie vaivorykštę iš čia paimta.

Bet kodėl gi ir Amerikos šventosiose knygose kalbama, kad inkų dievas, ženklindamas savo sprendimą baigti potvynį, iškelia dangun septynspalvę vaivorykštės arką? Knygoje Čilam Balam, kurioje majų tautos žyniai saugojo tvano aprašymą, taip pat kalbama: „Ir danguje pasirodė vaivorykštė, kuri reiškė, kad visa Žemėje buvo sunaikinta“.

Panašesni meksikiečių ir senovės babiloniečių padavimai, negu pastarieji ir Biblijos. Todėl galima manyti, kad ryšiai tarp žemynų jau egzistavo labai senais laikais, kai dar nebuvo parašyta Biblija ir nebuvo krikščionybės.

Tai rodo ir kryžiaus ženklas, kuris buvo žinomas abiejose Atlanto pusėse. Dabar žinoma, kad kryžiaus simbolis yra labai senos, prieškrikščioniškos kilmės. Jis randamas ant egiptiečių paminklų. Egipte jis buvo žinomas keistu pavadinimu „Nilo Raktas“. ši emblema buvo piešiama ant egiptiečių mumijų krūtinių. O kada vienas romėnų imperatorių įsakė 389 mūsų eros metais sunaikinti milžinišką Ozyrio statulą, pastatytą Negyvosios jūros krante, egiptiečių žyniai protestavo, aiškindami, kad ant statulos esąs kryžiaus simbolis, „amžinojo gyvenimo“ ženklas. Kaip slaptų žinių ženklas kryžius buvo žinomas ir Finikijoje, ir šumere.

Įdomu pasekti kito religinio simbolio paplitimą senajame ir naujajame pasaulyje – „sparnuotojo disko“ ženklą. Senovės Egipte jis būdavo dedamas virš įėjimų į šventyklas ir ant vartų. Taip simboliškai buvo vaizduojamas dievas Horas, kuris paukščio arba „sparnuotojo disko“ pavidalu persekiojo priešiškąjį pradą – dievą Sethą, kuris buvo gyvatės pavidalo. Paslaptingą mistinę šio simbolio prasmę mes dar paliesime. Dabar mus domina kas kita. Pasirodo, šį simbolį galima rasti virš įėjimų į visiškai skirtingų tautų šventyklas.

Ir visur – Babilone, Egipte, Indijoje, Amerikoje ir Polinezijoje – „sparnuotasis diskas“ reiškė viena: pradą, „duodantį gyvybę, gyvybės gynėją, gyvenimo priešų nugalėtoją“. šio simbolio tėvyne – Egiptas.

Bet kaipgi jis pradėjo keliauti aplink pasaulį? šito mes nežinom.

Senovės majų imperijos teritorijoje, Čičen-ltcos mieste, yra dievo Kukulkano šventovė. Padavimas pasakoja, kad Kukulkanas atvykęs čion iš Rytų, iš už jūros. Jis atvežęs majų protėviams įstatymus ir žinias, o paskui vėl iškeliavęs į savo nežinomąją tėvynę. Kaip ir egiptiečių šventyklų pastatai, Kukulkano šventovė griežtai orientuota pasaulio šalių atžvilgiu. | ją veda keturi platūs akmeniniai laiptai, kiekvienas po 365 pakopas. šventovės terasos dalijasi į 18 sekcijų, kas sudaro majų kalendoriaus mėnesių skaičių. Kiekviena pakopa, kiekviena aikštelė ar išsikišimas, kaip buvo priimta senovės Egipte, turėjo kokią nors simbolinę prasmę.

Pravartu pakalbėti apie kalendorių. Majų metai susidėjo iš 360 dienų, prie kurių dar būdavo pridedamos penkios nelaimingos arba bedieviškos dienos. Per šias penkias dienas nebuvo paisoma įstatymų, buvo galima neatidavinėti skolų, apgaudinėti... Lygiai toks pat paprotys buvo senovės Egipte, Babilone ir dar toliau rytuose, Indijoje.

šventieji padavimai ir mitai abiejose Atlanto pusėse tvirtina, kad pasaulio istorija dalijasi į keturis amžius, tarp kita ko, dabar žmonės gyveną paskutinįjį. Kiekvienas periodas arba amžius turi savo spalvą. štai kaip tai įsivaizduoja įvairios tautos.

I II III IV
graikai geltona balta raudona juoda
keltai balta raudona geltona juoda
inkai balta geltona raudona juoda
majai balta geltona raudona juoda

Kaip matome indų ir majų spalvos visiškai sutampa.

Religinė visų pasaulio tautų tradicija keturias pasaulio šalis piešia skirtingomis spalvomis. Tai pastebima ir Kinijoje, ir Javoje, ir Amerikoje. Ir vėl labiausiai atitinka Egipto ir senovės Meksikos spalvos.

Nesunku rasti stebinančių analogijų ir vadinamuosiuose prietaruose.

Jeigu katė ėmė praustis, majų senutės, kaip anksčiau ir mūsų krašte, sakydavo – „svečius pranašauja“. Ir Europoje, ir pagal rusų liaudies prietarus nebuvo laikoma gerai šluoti vakare. Toks pat prietaras gyvavo ir majuose. O jeigu majas sapnuodavo, kad jam iškrito dantis, jis laukdavo žinios apie giminaičio ar artimo žmogaus mirtį. „Sapnynuose“, kurie būdavo leidžiami Europoje, šis sapnas taip pat aiškinamas.

Sutapimas? Vargu. Juk sutapimai dažnesni tokiose srityse, kur reiškinių ryšį galima logiškai paaiškinti. O kodėl, pavyzdžiui, tiek majai, tiek ir Europos tautos skaičių „13“ laiko ypatingu, mistiniu skaičiumi?

Ryšių pėdsakai liko ne tik dvasinio tautų gyvenimo srityje. Yra ir materialinių kitados buvusių ryšių įrodymų. Pompėjos freskose rasti pavaizduoti „Anona squamosa“ vaisiai ir ananasai, kurių tėvynė yra tiktai atogrąžų Amerika! Apie tai praneša žymus archeologas Dž. F. Karteris.

šių ryšių patvirtinimų buvo rasta ir pačioje Amerikoje. Viename senovinių palaidojimų buvo aptikta statulėlės galva, kuri, specialistų teigimu, neabejotinai romėniškos kilmės. 1918 m. Tenesio valstijoje (JAV) dviejų metrų gilumoje buvo rasta II amžiaus Romos moneta, Venesuelos pakrantėje buvo rastas visas I–IV a. Romos monetų lobis.