Straipsnių sąrašas

Nuskendusios salos ir žemynai

Senoviniuose raituose ir padavimuose žymiai dažniau minima jūra, esanti vakaruose nuo Heraklio Stulpų, kuri tapusi nepraeinama, negu kelionės už vandenyno. Plutarchas rašė, kad Atlantą sunku perplaukti, jis pilnas skysto purvo. Jūra ten, jo žodžiais tariant, klampi kaip pelkė. Ir didysis senovės istorikas Herodotas, remdamasis vieno keliaujančiojo pas persų karalių Kserksą pranešimu, rašė, kad Atlanto negalima perplaukti dėl ištisos grimzlaus purvo jūros. Apie tai rašė ir Aristotelis savo „Meteorologikoje“. Galima būtų pateikti ir daugelį kitų tokios rūšies pavyzdžių.

Įdomu, kad okeanografinė ekspedicija 1947-1948 m. aptiko, jog Atlanto dugnas tarp Azorų salų ir Trinidado padengtas maždaug trisdešimties metrų storio nusėdusio klampaus dumblo sluoksniu. Tad kas gi staiga Atlantą padarė nepraeinamą?

Platonas rašė, kad kitados Atlante, už Heraklio Stulpų, būta sausumos. ši didžiulė sala „nugrimzdo po žemės drebėjimo ir paliko nepraeinamą dumblą, kliudžiusį plaukikams prasiskverbti iš čia į toliau esančią jūrą“. Tai aprašydamas. Platonas rėmėsi graikų filosofu Solonu, kuris, buvodamas Egipte, apie tai iš Egipto žynių patyręs. O Egiptą aplankiusio graikų filosofo iš Solio miesto Krantoro liudijimu, žyniai parodę jam ten koloną, ant kurios buvusi surašyta didžiulės salos, nuskendusios Atlanto vandenyne, istorija.

Nuskendusios Atlantidos problema buvo pagrindas daugybei įvairiausių hipotezių atsirasti. Apie Atlantidą prirašyta daugiau kaip 20 tūkst. tomų. Daugumoje jų apie atlantų salos nugrimzdimą ieškoma įrodymų įvairiuose senovės šaltiniuose.

Pagal senovės duomenis, be didelės Atlantidos salos, vandenyne buvę ir kitų salų. Pavyzdžiui, graikų mitologijoje minima kažkokia Erifėjos sala, kuri buvusi „toli vakaruose už Heraklio Stulpų“. Graikų istorikas Marselijus, remdamasis senovės autoriais, rašo, kad Atlanto vandenyne kitados būta 10 salų, iš kurių trys buvusios „labai didelės: viena jų buvo pašvęsta Plutonui, kita – Amonui, o ta, kuri buvo tarp jų – Poseidonui. Pastaroji buvo ne mažiau kaip tūkstančio stadijų dydžio“.

Daugelis senovės istorikų ir geografų kalba apie dideles salas Uranosą, Kronosą ir kitas, kurios po žemės .drebėjimo nugrimzdusios į vandenyno dugną.

„Kalbama, kad jūroje už Heraklio Stulpų kartaginiečiai buvo atradę salą, – skaitome Aristoteliui priskiriamoje knygoje „Nuostabios istorijos“. – Jos miškuose augo visokiausi medžiai ir nuostabūs vaisiai, ten buvo laivams plaukioti tinkamų upių, o ji pati buvo daugelio dienų kelio atstume. Kai kartaginiečiai, kurie viešpatavo Vakarų Vandenyne, pamatė, kad daugybė pirklių ir kitokių žmonių, patraukti derlingos dirvos ir švelnaus klimato, ėmė dainai joje lankytis, o kai kurie net apsigyveno joje, jie pabūgo, kad apie šias Žemes nesužinotų kitos tautos ir nepradėtų ten daugybė žmonių traukti. Taigi, kad Kartaginos imperija nepatirtų nuostolių ir jos viešpatavimas jūroje nepatektų į kitas rankas, Kartaginos senatas išleido dekretą, kuriame buvo draudžiama plaukti į tą salą, grasinant mirtimi. Tie, kurie ten apsigyveno, buvo nubausti mirtimi.“

O štai visai kitokios rūšies – pačios gamtos – įrodymas. Jau praėjusio šimtmečio pabaigoje į rytus nuo Azorų salų vandenyno dugne buvo aptikta kristalinė lava, kuri gali susidaryti tiktai ore. Sustingdama po vandeniu, ji įgauna visai kitokią struktūrą.

Neseniai švedų žurnale „Imer“ buvo atspausdintas straipsnis apie mokslininko V. P. Kolbės atradimą. Paėmęs pavyzdį iš Atlanto vandenyno dugno, 3600 m gilumos, jis išskyrė dumblių, kurie gali gyventi tiktai gėlame vandenyje, liekanas. Kaip paaiškinti šį apstulbinantį atradimą? Galbūt šioje vietoje kitados būta sausumos?

Esama nuomonės, kad ateityje Atlanto vandenyno dugnas vėl iškils. Įdomu pažymėti, kad iš tikrųjų pastaruoju metu atskiros Atlanto vandenyno dalys gana greitai kyla. 1924 m. staiga nutrūko ryšys tarp šv. Elenos salos ir Keiptauno. Povandeninis kabelis nutrūko 800 mylių į šiaurę nuo Keiptauno. Vandenyno gylis toje vietoje pasirodė besąs 0,75 mylios, o 1899 m., kada buvo tiesiamas kabelis, jis siekė 3 mylias. Taigi vos per 25 metus Atlanto dugnas šiame rajone pakilo 2,25 mylios.

Pranešimų apie kitados dideles žemes, nugrimzdusias į jūros dugną, randame ir Ramiojo vandenyno salų gyventojų prisiminimuose. Jų mitai pasakoja apie kažkokią žemę „Kahoupo-o-Kane“ („Dievo Kanės kūnas“), kurią staiga prarijusi jūra. Polineziečių mituose dažnai minima ir „Henua-nui“ – „Didžioji žemė“.

šiuos senovinius prisiminimus patvirtina archeologiniai radiniai. Prie Ponapės salos (Karolinų salos) rastos liekanos didelio miesto, pusiau į jūrą nugrimzdusiu. Keistos Velykų salos statulos, sudėtingi akmeniniai statiniai daugelyje mažų Ramiojo vandenyno salų taip pat verčia manyti, kad praeityje čia turėjo būti kažkokia didelė teritorija.

Ramiajame vandenyne, kaip ir Atlante, sausuma grimzdo ligą laiką. Vienas iš tokių faktų, kurį mes žinome, priskiriamas netgi XIX amžiui. 1867 m. anglų laivas su koketišku pavadinimu „Viengungio malonumas“ – jam vadovavo žymus kapitonas Džonas Devis – atrado nežinomas salas Velykų salos rajone. Jų koordinatės – 27 pietų pločio ir 105 vakarų ilgio – buvo pažymėtos laivo žurnale. Kapitonas savo garbei salas pavadino Devio salomis. Tačiau laivas buvo sudaręs kontraktą ir labai skubėjo nuvykti laiku į uostą. Todėl kapitonas negaišo laiko atrastosioms žemėms tyrinėti, nusprendęs tai padaryti grįždamas. Bet kai po kelių mėnesių laivas grįžo, toje vietoje, kur buvo salos, tvylojo vandenyno lyguma. Džono Devio autoritetu ir jo ekipažo liudijimu nebuvo galima abejoti. Tačiau nei jis, nei vėlesnės ekspedicijos taip ir nesurado šių salų.

Yra duomenų apie kažkokios sausumos nugrimzdimą Indijos vandenyne. Tiktai sausuminio ryšio buvimu žiloje senovėje, atrodo, būtų galima paaiškinti, pavyzdžiui, nuostabų malgašų (Madagaskaro sala) ir malajų (Indonezija) kalbų bendrumą. Madagaskare gyvena dešimt rūšių lemūrų, kurie, išskyrus Afriką, gyvena tiktai Indijoje. Bet, kaip žinoma, lemūrai nemoka plaukioti ir negalėjo perplaukti vandenyno. Dvidešimt šešios rūšys augalų, kurias galima rasti Madagaskare, auga dar viename pasaulio rajone – Pietų Azijoje. Devynis kitus Madagaskaro augalus galima rasti tiktai Polinezijoje, kurią nuo Madagaskaro skiria daugelis tūkstančių kilometrų vandenyno.

Migloti prisiminimai apie žemyną Indijos vandenyne, apie legendinę Lemūriįą, aptinkami Pietų Indijos tautų mituose bei padavimuose. „Tamalahamas, arba tamilų tėvynė – praneša vienas indų istorikų, – žiloje senovėje buvo pietiniame didelės Navalamo salos rajone. Navalamas buvo viena pirmųjų žemių, atsiradusių prie pusiaujo. Ten buvo ir Lemūrija, tas žuvęs žemynas... buvęs civilizacijos lopšys.“

Svarbiausia sausumos nugrimzdimo ir staigaus vulkaninės veiklos pasireiškimo priežastis, kurios įrodymus mes randame šiuose rajonuose, buvo, matyt, prieš daugelį tūkstančių metų įvykęs įvykis. Apie jį sužinome iš rašytinių senovės šaltinių, šventųjų tekstų, visų Žemės rutulio tautų mitų ir legendų. Tai patvirtina ir šiuolaikinių mokslų – geologijos, hidrografijos, klimatologijos ir archeologijos – radiniai.

Tai kažkokia kosminė katastrofa, kuri Biblijoje buvo aprašyta kaip padavimas apie pasaulinį tvaną.