Straipsnių sąrašas

Kalnai pasislėpė po vandeniu

Pasaulyje nėra tautos, kuri neminėtų šio įvykio.

štai ką apie katastrofą pasakoja vienas majų kodeksų:

„Dangus priartėjo prie žemės, ir vieną dieną visa žuvo. Netgi kalnai pasislėpė po vandeniu...“

Kiče indėnų (Gvatemala) šventoji knyga tą katastrofą šitaip aprašo: „Buvo didelis tvanas, lijo asfaltu ir įkaitusia derva. Žmonės bėgo, apimti nevilties ir beprotybės. Siaube jie bandė lipti ant namų stogų, kurie griuvo ir bloškė juos į žemę. Jie bandė kopti į medžius, bet medžiai nupurtydavo juos, žmonės ieškojo išsigelbėjimo olose ir grotose, ir jos palaidodavo žmones. šviesa sutemo, dieną ir naktį lijo. Taip žuvo pasmerkta žmonių rasė.“

Peru indėnai pasakoja, kad, pagal jų senovinius padavimus, „buvo toks didelis tvanas, kad jūra išsiliejo iš savo krantų, žemė buvo užtemdyta, ir visi žmonės žuvo... Vanduo pakilo viršum aukščiausių kalnų...“

Baisiojo įvykio atminimą išlaikė ir Amazonės baseino indėnai: „Kartą mūsų tauta išgirdo dundesį danguje ir po žeme. Saulė ir Mėnulis pasidarė raudoni, žydri ir geltoni. Laukiniai žvėrys nebebijodami artinosi prie žmonių. Praėjo mėnuo, ir pasigirdo baisus staugimas, ir visa paskendo tamsoje, kuri kilo iš žemės į dangų, girdėjosi bildesys, pylėsi liūtys, kurios išplovė žemę ir dieną pavertė naktimi... Vanduo pakilo labai aukštai, ir užliejo visą pasaulį...“

Majų padavimai pasakoja, kad katastrofos metu kilę įkaitę kalnai. Apie tai liudija ir kitų tautų mitai. Ir mokslininkų radiniai tarytum tai patvirtina. Pavyzdžiui, meksikiečių tyrinėtojas Garsija Pajona Kordiljeruose po storu ledo sluoksniu rado dvi pirkias. Jas supantis kriauklainis ir žmogaus veikios pėdsakai rodo, kad kitados tos pirkelės stovėjo jūros pakrantėje. Dabar jos yra 5700 m aukštyje.

Tenka manyti, kad katastrofos centras buvęs kažkur tarp Amerikos ir Afrikos. Jeigu nuo šio tariamojo katastrofos rajono patrauksime mintimis į rytus, per Viduržemio jūrą, Persiją ir toliau iki Kinijos, pamatysime, kaip palaipsniui keičiasi prisiminimų pobūdis.

Graikų padavimuose apie tvaną pasakojama: „Žmonės gelbėjosi kas kaip galėjo. Vieni ieškojo aukštesnių kalvų, kiti sėdo į valtis ir irklavo ten, kur neseniai dar arė, treti rinko žuvis nuo guobų viršūnių. ..“ Vadinasi, padavimas tvirtina, kad nors vanduo šioje vietoje ir užliejo visa, bet neužtvindė kalvų ir nepakilo aukščiau medžių viršūnių.

O štai ką apie tvaną pasakoja Biblijos tekstas: „Atsivėrė visi didžiulės bedugnės šaltiniai, ir dangaus langai atsidarė.“

Dar toliau į rytus senovės persų šventoji knyga Zend-Avesta pasakoja, kad tvano metu „vanduo visą žemę buvo apsėmęs žmogaus ūgio aukščiu...“

O pačiame rytiniame Azijos rajone, Kinijoje, mitai teigia, kad Žemę ištikusios katastrofos metu jūros vandenys užlieję sausumą, paskui toli nuo kranto į pietryčius atsitraukę. Tai tegalima vienu paaiškinti: jeigu vienoje Žemės rutulio vietoje staiga iškilo didžiulė potvyninė banga ir vanduo pakilo iki kalnų viršūnių, tai kažkur priešingoje jo pusėje turėjo būti atoslūgis.