Daugelis tautų gyvena labai toli viena nuo kitos, jas skiria vandenynai. Ir štai pasirodo, kad šios tautos turi tam tikro panašumo buityje, religijoje, netgi kalboje! Kaip tas panašumas galėjo atsirasti? Tikriausiai, be galo senais laikais, apie kuriuos mes kitąkart nieko nežinom, tarp jų buvo kažkokie ryšiai.

Kodėl šie ryšiai vėliau nutrūko? Kodėl Kolumbui ir kitiems keliautojams reikėjo vėl atrasti kitados gerai žinomas žemės ir žemynus? Kas atsitiko?

Mes gerai atsimename, ką veikėme vakar, kiek blogiau, ką veikėme praėjusią savaitę, tačiau mums labai sunku prisiminti, kas buvo, sakykime, tą pačią praėjusių metų dieną.

Taip ir žmonijos istorijoje. Tolimiausias jos dienas dengia užmirštis. Gal būt, daug kas senovės istorijoje vyko ir ne visai taip, kaip mes dabar įsivaizduojame.

Daugelis tautų gyvena labai toli viena nuo kitos, jas skiria vandenynai. Ir štai pasirodo, kad šios tautos turi tam tikro panašumo buityje, religijoje, netgi kalboje! Kaip tas panašumas galėjo atsirasti? Tikriausiai, be galo senais laikais, apie kuriuos mes kitąkart nieko nežinom, tarp jų buvo kažkokie ryšiai.

Kodėl šie ryšiai vėliau nutrūko? Kodėl Kolumbui ir kitiems keliautojams reikėjo vėl atrasti kitados gerai žinomas žemės ir žemynus? Kas atsitiko?

Visose pasaulio tautose išlikęs padavimas apie kažkokią katastrofą, mūsų Žemę užgriuvusius baisius žemės drebėjimus, ugnikalnių išsiveržimus, tvanus. Daugelis šalių likę negyvenamos. Dalis sausumos nugrimzdusi į jūros dugną. Išnykę, matyt, ir ryšiai, egzistavę anksčiau tarp tolimiausių Žemės rutulio rajonų. Yra hipotezė, kad šiuos sugriovimus ir pražūtį atnešusi kometa, kuri staiga pasirodžiusi mūsų danguje maždaug vienuolika tūkstančių metų prieš naująją erą. Kaip atrodė pasaulis prieš katastrofą, jei ji iš tikrųjų buvo? Seniausios istorijos ir archeologijos faktai piešia nuostabų vaizdą. Iš jo mokslininkai sprendžia, kad be galo senais laikais Žemėje egzistavo kažkokia aukšta civilizacija. Tautos, katastrofos metu žuvusios ir išsisklaidžiusios po pasaulį, daug žinojo. Tikriausiai šių žinių liekanas mes aptinkame senovės Indijoje, Egipte ir Pietų Amerikoje. Galimas dalykas, kad iš vienos tokios žuvusios tautos finikiečių jūreiviai perėmė alfabetą, kurio šiek tiek pakeistais ženklais šiandien ir mes naudojamės.

Mes tegalime tiktai spėti, kokia nuostabi ir plati buvo žinija, kurią palaidojo katastrofa. Kai kuriuos atradimus žmonija turėjo pakartotinai padaryti, praėjus tūkstančiams metų. O daugelis senovės paslapčių taip ir liko mums ligi šiol nežinomos.

Istorijos mokslui ne vienas šimtas metų. Daugybė mokslininkų paskyrė jai savo gyvenimą. Tačiau ir dabar dar ne viskas įrodyta ir išaiškinta. šiame straipsnyje mes pasistengsime pažvelgti į praeitį šiek tiek kitaip. Į pagalbą istorija pasitelks kitus mokslus – archeologiją, meno istoriją ir mitologiją.


Keista gentis – inkai

Europiečiai Amerikoje aptiko dvi visiškai atskiras ir savarankiškai susiformavusias civilizacijas: majų ir actekų – dabartinės Meksikos teritorijoje ir inkų – rytinėje Pietų Amerikos pakrantėje. Bet mokslininkai čia atėjo jau po užkariautojų ir misionierių, po pirklių ir lengvo pelno ieškotojų. Tai, kas jiems liko, tebuvo liekanos buvusios civilizacijos: šventyklų griuvėsiai, šykščios padavimą nuotrupos, du-trys rankraščiai, parašyti ženklais, kurių prasmės jau seniai niekas nebeprisiminė. Istorikų, archeologų, kalbininkų laukė didžiulis darbas. Tačiau tos žinios, kurios pagaliau, ilgai dirbus, buvo gautos, pasirodė netikėtos ir stebinančios.

Inkų imperija buvo vienintelė mums žinomoje žmonijos istorijoje aukštai išsivysčiusi civilizacija į pietus nuo pusiaujo. Ji driekėsi išilgai dabartinis Peru ir Čilės pakrančių, iš šiaurės į pietus, daugiau kaip per keturis tūkstančius kilometrų. Bet štai likimo ironija: šią šalį su 10 milijonų gyventojų užkariavo kažkoks nežinomas ispanas su 200 žmonių būriu!

Inkai sudarė valdantįjį visuomenės sluoksnį, uždarą kastą, kurios žmonės buvo skiriami svarbioms valstybinėms ir karinėms pareigoms. Tai jie, inkai, buvo žyniai. Kitus eilinius šalies gyventojus sudarė gausios indėnų gentys.

Puikūs, akmenimis grįsti keliai jungė imperijos sostinę Kuską su visais šalies rajonais. Jie taip fundamentaliai buvo padaryti, kad plytomis, sudėtomis beveik prieš tūkstantį metų, dabar dundėdami lekia sunkvežimiai, inkų laikais šie platūs akmeniniai keliai – kai kurių jų plotis siekė dešimtį metrų, – kaip ir majų, nepažino vežimų. Užtat dieną ir naktį jais bėgdavo pasiuntiniai, jie nešdavo svarbias naujienas, įsakymus ar tiesiog šviežią jūros žuvį nuo pakrantės.

Vietomis bedugnės nutraukdavo kelius. Per jas būdavo permetami kabantieji tiltai iš lianų. Kai kurie jų būdavo aštuoniasdešimties – šimto metrų ilgio.

Inkų valstybėje buvusi santvarka stebina daugelį mokslininkų. Kai kurie ją vadina net „komunistine“. Žinoma, tai ne taip. Tačiau reikia pripažinti, kad daug kas čia iš tikrųjų neįprasta. Pavyzdžiui, nei mieste, nei kaime niekas negalėjo likti be pastogės, drabužio, be maisto. Buvo specialūs valstybės sandėliai, kuriuose kiekvienas galėjo nemokamai gauti jam reikalingą rūbą ir maisto.

Inkų valstybėj nebuvo vagių. Kai žmogus išeidavo iš namų, jis padėdavo lazdutę ant slenksčio ir duris palikdavo atviras. Lazdutė ant slenksčio reikšdavo: „Namuose nieko nėra“. To pakakdavo, kad niekas netgi pažvelgti vidun nemėgindavo.


Iš kur jie atėjo?

Inkai labai skyrėsi nuo pagrindinių šalies gyventojų savo išvaizda – veido tipu, šukuosena, nekalbant jau apie papuošalus ir aprangą. Skyrėsi jie nuo pagrindinių gyventojų ir daug šviesesne odos spalva. Tai verčia mokslininkus galvoti, kad inkai priklausė kitai rasinei grupei, negu vietiniai gyventojai.

Daug, turbūt, apie šios tautos kilmę mums galėtų papasakoti jos rankraščiai ir kronikos. Deja, jų neliko. Ir štai kodėl. Kartą šalyje įsisiautėjo epidemija. Orakulas, kuris buvo paklaustas, kas daryti, kaip išsigelbėti nuo nelaimės, atsakė, kad reikia uždrausti raštą. Ir štai tada aukščiausiojo inko įsakymu visi rašto paminklai buvo sunaikinti, o raštas uždraustas grasinant mirtimi. Tiktai Saulės šventykloje pasiliko keletas drobių su inkų istorijos aprašymu. Tačiau įeiti į patalpą, kur jos buvo saugomos, buvo leista tiktai karaliaujantiesiems inkams ir , keletui žynių-saugotojų.

1572 m. keturias tokias drobes ispanams vis dėlto pavyko nutverti ir jos buvo pasiųstos į Madridą karaliui Pilypui II. Tačiau istorikams brangus krovinys taip ir nepateko Ispanijon: laivas, jį vežęs, greičiausiai, nuskendo.

šios žuvusios drobės buvo vieninteliai inkų rašto paminklai, apie kuriuos mes žinome.

Ir taip rašytinių šaltinių apie inkų praeitį neliko. Inkų padavimai sako, kad jų protėviai atėjo į šią šalį iš už jūros. Panašiai kaip ir senovės egiptiečiai, jie balzamuodavo savo mirusiuosius valdovus. Tarp kita ko, ir balzamavimo būdas buvo labai panašus į egiptietiškąjį. Mirusiųjų valdovų mumijos buvo susodinamos auksinėse kėdėse, vienoje Saulės šventyklos salių. Čia pat būdavo sostas, kuriame įvairių ceremonijų metu sėdėdavo valdovas. Kiek toliau stovėdavo tuščia auksinė kėdė, į kurią jis turėjo persėsti po mirties.

Labai įdomius tyrinėjimus atliko anglų mokslininkai. Jie padarė mumijų kraujo analizę, kuri parodė, kad inkai negalėjo priklausyti vietiniams Pietų Amerikos gyventojams. Karališkųjų inkų mumijų kraujas buvo A grupės, kurios Amerikoje visiškai nebuvo iki europiečiams ateinant. Žmonių kraujyje esama tam tikro paveldimumo požymio, vadinamojo rezus veiksnio. Labai reta, kai šio požymio nebūna – ne daugiau kaip penkiolika atvejų iš šimto. Visose penkiose mumijose šio paveldimumo požymio nerasta.

Be to, inkų kraujo sudėties kombinacija pasirodė labai reta. Tokios sudėties kraują teturėjo du–trys žmonės visame pasaulyje. Skirtingai nuo kitų etninių grupių, inkai nesituokdavo su kaimyninėmis gentimis. Todėl jie ir išlaikė jų tautai būdingą kraujo sudėtį.

šie atradimai patvirtina pačių inkų pasakojimus, kad jų protėviai atėję į šią šalį iš toli. Pirmieji ispanų užkariautojai taip pat pažymėjo, kad inkai kalbėjo kažkokia paslaptinga kalba, kurios nesuprato kiti šalies gyventojai.

Bet kaip galėjo atsitikti, kad vieninteliai atstovai tautos, apie kurią mes nieko nežinom, kurios daugiau nebėra Žemėje, buvo inkai? Tai mįslė.

Su inkų problema susijusi kita – abiejose Amerikose sutinkamų „baltųjų indėnų“ atsiradimas.


Baltieji žmonės Amerikoje

Jau pirmieji europiečiai užkariautojai su nuostaba pažymėjo, kad indėnų, paprastai varinės rausvos spalvos kūno ir su tiesiais juodais plaukais žmonių, tarpe retkarčiais pasitaikydavo šviesios odos genčių. Į tai atkreipė dėmesį ir mokslininkai.

Pasirodo, atskiros tokių „baltųjų indėnų“ gentys išsimėčiusios abiejose Amerikose, jos tarytum išlakstytos į varinę-raudoną indėnų genčių masę. Ispanų užkariavimo laikų istorikas rašė apie vieną tokių genčių: „Amazonės baseino majorumai – labai savita tauta. Jie aukšti, jų daug, barzdoti ir rudais plaukais. Jų oda tokia šviesi, kad jie labiau primena anglus ir flamandus, negu ispanus. Jie – Amazonės čigonai ir jų negalima apgyvendinti kaime. Jeigu jie jėga priverčiami gyventi vienoje vietoje, jie to negali pergyventi ir miršta iš liūdesio...“

Iš archeologų radinių matyti, kad šių šviesiųjų genčių ar grupių veržimasis ne visada taikiai vykdavo. Pavyzdžiui, vienoje freskų, rastoje Karių šventykloje, majų mieste Čičen-Itcoje, pavaizduota kova tarp majų ir juos užpuolusių baltų šviesiaplaukių karių, atvykusių nuo jūros.

Į pietus, Čimbote ir Trujilo miestų rajone (dabartinė Peru teritorija), buvo rastos dvi vazos, kuriose taip pat pavaizduotas mūšis tarp indėnų ir šviesiaodžių karių. Tiesa, kitais atvejais indėnai ir baltieji ateiviai vaizduojami bendrame darbe, pavyzdžiui, namo statyboje.

Greičiausiai, „baltieji indėnai“ – kažkokios, mums nežinomos tautos liekana – buvo priversti imigruoti į Ameriką staiga, lyg gelbėdamiesi nuo kažko. Kitaip jie nebūtų išsisklaidę po visą žemyną. Jeigu imigracija būtų buvusi apgalvota ir trukusi daugelį metų, tai ta tauta būtų pasistengusi kolonizuoti ir apgyventi kurią nors tam tikrą sritį, kurioje sudarytų daugumą.

Turbūt, nėra atsitiktinis dalykas ir tai, kad kai kurie Amerikos tautų dievai turi ryškius kitos rasės, negu vietiniai gyventojai, bruožus. Pavyzdžiui, majų dievas Idzamnas paprastai buvo vaizduojamas su ūsais ir barzda, nors patiems majams barzdos neželdavo. Žymus užkariavimo laikų istorikas Garsia de la Vega rašė, kad vienoje Pietų Amerikos šventyklų jis matęs vyriausiojo dievo Virakočio statulą. Jis buvęs su barzda, tuo tarpu vietiniams gyventojams taip pat neaugo nei barzdos, nei ūsai.

Pagal padavimą, dievas Virakočis Titikako ežere sukūręs žmones ir, palikęs savo sūnų, dingęs už jūros. Aplinkinių genčių legendos pasakoja, kad nežinomieji baltieji ateiviai pastatę didžiulį senovinių statinių miestą Tiahunako, kurio griuvėsiai taip pat šio ežero rajone randami. Beveik kiekvienai indėnų genčiai, gyvenančiai, pavyzdžiui, Brazilijos teritorijoje, būdingos legendos apie baltuosius valdovus, vadus, kurių palikuonys vėliau susimaišė su vietiniais gyventojais.

Taigi visoje Amerikoje paplitę prisiminimai apie baltuosius ateivius, kitados čion atvykusius iš už jūros. Yra ir hipotezė, spėjanti, kas privertė atskiras šios kol kas mums nežinomos tautos grupes persikelti į Ameriką. Bet apie tai pakalbėsime vėliau.


Maja

Ispanai-užkariautojai aptiko Amerikoje ir kitą imperiją – Mają.

Jos tauta gyveno nuolatinėje baimėje, laukdama kažkokios katastrofos. Kas tam tikrus laiko tarpus majai statydavo akmenines stelas, atžymėdami laimingai praėjusius metus. Kas ketverius metus jie ruošdavo šventes ir dėkodavo dievams už tai, kad jie nesugriovė Žemės.

Galbūt, dėl to, kad daugelis visos tautos kartų gyveno, nuolatos laukdamos pražūties, majai savotiškai žiūrėjo į mirtį. Keliautojai, buvoję šalyje tuoj po jos užkariavimo, pasakojo, kad majai visiškai abejingi mirčiai. Seneliai ar ligoniai, iš anksto jutusieji artėjančią mirtį, įspėdavo apie tai artimuosius, kurie tą žinią sutikdavo gana ramiai, guldavosi į hamakus ir mirdavo.

Juk majai – vienintelė tauta, kurioje savižudybė buvo laikoma nuopelnu. Ir netgi savižudybė ne dėl kokių nors ypatingų aplinkybių, o tiesiog dievams padžiuginti. Ypač garbinga buvo nusižudyti pasikariant. Neatsitiktinai majai turėjo netgi savižudybės deivę, ir ji buvo vaizduojama ne kitaip, kaip kabanti su kilpa ant kaklo.

Nusikaltimų, kurie būdavo baudžiami mirtimi, tarpe buvo vienas, apie kurį reikia atskirai pakalbėti. šia bausme būdavo baudžiamas istorikas, kuris nukrypdavo nuo faktų. štai kaip ši tauta norėjo išsaugoti atsiminimą apie savo tolimąją praeitį! Bet kaip ir inkams, jai to padaryti nepavyko.

1549 m. čia, jau į nugalėtą žalį, atvyko ispanų vyskupas – jaunas prancūzų vienuolis Diego de-Landa. Uolus jaunas vyskupas norėjo sunaikinti pačią stabmeldžių tikėjimo dvasią. Greitai tam pasitaikė proga.

Raitas ant arklio, to baisaus gyvulio, kuris kėlė siaubą čiabuviams, su kryžiumi rankoje Diego de-Landa įjojo į Manio miestą. Kitados čia buvo sostinė vienos iš šalį valdžiusių dinastijų. Miesto šventovėje buvo didžiulė senovinių rankraščių biblioteka. Vyskupą, kaip paprastai būdavo nukariautose šalyse, lydėjo ginkluotas būrys. Visą dieną kareiviai, vyskupo įsakyti, nešė knygas ir ritinius su nesuprantamais piešiniais ir ženklais į aikštę priešais šventovę. Kai darbas buvo užbaigtas. Diego de-Landa prinešė prie rankraščių degantį deglą. „šiose knygose nebuvo nieko kito, kaip prietarai ir velnio išmonės, – rašė jis vėliau, – ir mes jas visas sudeginome“.

Po aštuoniolikos metų de-Landa suprato, kokį nusikaltimą jis padarė, perbraukęs visos tautos praeitį. Ir štai, skatinamas pavėluotos atgailos, vyskupas imasi didelio darbo. Jis nori parašyti majų tautos istoriją. Užmiršęs savo buvusį nekantrumą, jis kalbasi su žyniais, susitikinėja su žymiais žmonėmis, bando surasti išlikusius rankraščius, bet veltui: rankraščiai dingo. Žyniai kruopščiai slėpė nuo užkariautojų savo senovės paminklus. Yra duomenų, kad, prieš ateinant ispanams, vienoje šventyklų buvo saugoma visa majų istorija, išgraviruota ant penkiasdešimt dviejų auksinių lentų. Kai atėjo ispanai, žyniams pavyko paslėpti šią brangenybę. Tie, kurie galėjo žinoti slaptavietę, mirė kankinami, bet neišdavė paslapties. Mus tepasiekė trys rankraščiai.

Majų tautos istorijoje daug neperskaitytų puslapių. Tokia, pavyzdžiui, apleistų miestų paslaptis. Staiga, kaip mums atrodo, netikėtai, be priežasties, gyventojai palikdavo miestą, didžiulį akmeninį miestą su šventovėmis, ir piramidėmis, su namais ir pasėliais ir leisdavosi į kitą vietą. Ir štai už 200-300 kilometrų nuo paliktojo miesto jie imdavo statyti naują. IX amžiaus pradžioje būdavo apleidžiami daugelis senovinių ir visiškai gyvenimui tinkamų miestų. Kokia jėga, kieno baimė vijo šimtus tūkstančių žmonių iš gyvenamų namų ir versdavo juos kažkur toli, dykioje, saulės išdegintoje plynaukštėje, statytis naują miestą? Esama įvairių spėjimų: išsekusios dirvos, epidemijos. Bet tai tik spėjimai, ir jie neatskleidžia paslapties.


Neišaiškinami sutapimai

Daugelis faktų rodo, kad senovėje tarp Amerikos ir Europos buvęs kažkoks ryšys. Pirmieji tai pastebėjo misionieriai.

Žmonės su vienuolių sutanomis, su maldaknygėmis rankose pasirodė Amerikoje kartu su konkistadorais. šie „nuodėmingųjų sielų ganytojai“ ėjo sudegintais kaimais ir sugriautais miestais, išlikusiems indėnams nešdami „dievo malonės ir tikrojo tikėjimo“ žodį.

Tačiau, atrodė, kad prieš juos būta pirmtakų, atrodė, kad jie ėjo kažkokių krikščionių misionierių pėdomis, kurie buvojo čionai prieš juos. Daugelyje vietų indėnams buvo gerai žinomas šventas kryžiaus ženklas, kuris ir čia simbolizavo amžinąjį gyvenimą po mirties. Tai ir Kolumbas pastebėjo. Kryžiai vainikuodavo ir kai kurias šventyklas. Jiems būdavo meldžiamasi.

Korteso priplėštų ir Ispanijos karaliui pasiųstų brangenybių tarpe buvo auksinių kryžių, papuoštų brangakmeniais. šventų kryžių buvo rasta ir šiaurės Amerikoje, Floridoje, ir majų valstybėje, ir pas inkus, kurie taip pat garbino kryžiaus simbolį. Vienas indėnų pasakė apstulbusiam jėzuitui:

– Mes meldžiamės šiam kryžiui, šventasis tėve, nes ant jo numirė žmogus, kuris buvo skaistesnis už pačią Saulę.

šiaurės, Centrinėje ir Pietų Amerikoje buvo plačiai žinomos legendos apie dievžmogį. Jos labai priminė legendą apie Kristų. Brazilijoje buvo žinomas padavimas apie skaisčią mergelę, kuri pagimdžiusi „nuostabų berniuką“. Jis išaugęs ir tapęs žymus ir protingas, jis daręs stebuklus: atgaivindavęs mirusiuosius, išgydydavęs paralyžiuotuosius, priversdavęs praregėti akluosius. Tačiau kartą, sušaukęs žmones, „jis įžengė į Saulę, kuri spindėjo danguje“. Panašūs padavimai apie dievžmogį, pagimdytą skaisčios mergelės, buvo žinomi Meksikos indėnams ir kitoms Amerikos tautoms.

Bet dar labiau stebina Amerikos gyventojų šventųjų knygų ir biblijos tekstų sutapimas. Pavyzdžiui, kiče indėnų (majų tauta) knygoje, kaip ir Biblijoje, kalbama apie gėrio ir blogio medį, apie pažinimo vaisius, kurie ant jo augę.

štai kaip Biblija pasakoja apie įvairių kalbų atsiradimą: „Visoje žemėje buvo viena kalba ir viena tarmė. Traukdami iš rytų, jie rado žemėje Sonaro lygumą ir įsikūrė joje... Ir pasakė jie: pasistatysime miestą ir bokštą iki dangaus.. . Ir tarė Dievas: štai viena tauta ir viena jos kalba ir štai ką pradėjo jie daryti ir neatstos jie nuo to, ką sugalvojo daryti. Nusileiskim ir sumaišykim ten jų kalbas, kad vienas antro kalbos nesuprastų... Todėl jam (šiam miestui) duotas Babilono vardas, nes ten Dievas sumaišė visos žemės kalbas, ir iš ten išblaškė jas Dievas po visą žemę“.

Ankstesnis šaltinis (Babilono žynio ir istoriko Berozo užrašai) štai kaip aprašo šį įvykį: „Pasakojama, kad pirmieji žmonės, didžiavęsi savo jėga ir didybe, ėmę niekinti dievus ir save laikyti aukštesniais už juos. Jie pasistatę aukštą bokštą toje vietoje, kur dabar yra Babilonas. šis bokštas jau beveik dangų lietęs, kaip staiga vėjai atėję dievams į pagalbą ir nugriovę statinį ant jį stačiusiųjų. Griuvėsiai buvę pavadinti „Babeliu“. Iki tol žmonės kalbėję viena kalba, bet dievai privertę juos kalbėti skirtingomis tarmėmis“.

O štai kaip apie kalbų atsiradimą pasakoja viena toltekų legenda: „Kai po tvano nedaugelis žmonių teišliko, kai jie spėjo pasidauginti, jie pastatė aukštą bokštą... Bet jų kalbos staiga susimaišė, jie nebegalėjo daugiau suprasti vienas antro ir išvyko gyventi į įvairias žemės šalis“.

Stebino ir šio bokšto pavadinimų tapatybė. Judėjai jį vadino Ba Bei (iš čia Babilonas), tai išvertus reiškia „Dievo vartai“. Taip pat „dievo vartais“ vadinamas šis bokštas ir kai kuriuose Amerikos padavimuose.

Net keista, kaip sutampa tvano aprašymas. Biblijoje ir šventojoje senovės Meksikos knygoje pasikartoja net tas pats skaičius – vanduo padengė žemę per 15 uolekčių.

Actekai, dabartinės Meksikos gyventojai, turėjo ir savo Nojų, kuris išsigelbėjo tvano metu. Jis buvo vadinamas Nata. Dievas Titlakahuanas įspėjęs jį apie būsimą katastrofą ir taip pat, kaip ir krikščionių dievas, pataręs jam pasidirbdinti laivą iš kipariso. Kai vanduo atslūgęs. Nata su savo žmona gavęs ugnies it ėmęs kepti žuvį. Kvapas pakilęs į dangų, ir dievai, kurie manę, kad visi žmonės žuvo, supratę, kad kažkas iš žmonių išliko.

– Kas ten prie ugnies? – jie sušukę. – Kodėl taip rūkina dangų?

Užsirūstinę dievai norėję sunaikinti žmonių giminę, bet Titlakahuanas įkalbėjęs juos pasigailėti išsigelbėjusiųjų.

Bet juk ir Biblijoje mes skaitome, kad po tvano Nojus užsikūręs ugnį ir kaip tik iš kvapo sudegintos aukos dievas sužinojęs, kad žmonės išsigelbėjo.
Tačiau Biblijos pasakojimai kyla dar iš ankstesnių, babiloniškųjų šaltinių. Čia analogija dar labiau stebina! Po tvano dievus „lyg muses sutraukė“ aukos kvapas. Pagal šį kvapą jie sužinoję, kad kažkoks žmogus su savo žmona išsigelbėjo. Užsirūstinę dievai nutarę juos sunaikinti. Tačiau teisingąjį vyrą su žmona įspėjęs dievas Ea juos užtaręs ir šitaip išgelbėjęs.

Biblijos Nojus, norėdamas sužinoti, ar jau baigėsi tvanas, tris kartus iš savo laivo leidęs balandį. Kai balandis sugrįžęs su alyvmedžio lapeliu snape, tai buvęs ženklas, kad vanduo ėmęs slūgti. Taip pat elgėsi ir amerikiečių padavimų apie tvaną herojai, apie kuriuos pasakoja Vest-lndijos ir Meksikos indėnai.

Beveik du tūkstančius metų skaitydami bibliją, žmonės joje randa minimą vaivorykštę, kuri dievo valia pasirodžiusi danguje, reikšdama tvano pabaigą. Kai archeologinių kasinėjimų metu buvo aptiktos molinės lentelės su senovės Babilono epo apie Gilgamešą tekstu, paaiškėjo, kad legenda apie vaivorykštę iš čia paimta.

Bet kodėl gi ir Amerikos šventosiose knygose kalbama, kad inkų dievas, ženklindamas savo sprendimą baigti potvynį, iškelia dangun septynspalvę vaivorykštės arką? Knygoje Čilam Balam, kurioje majų tautos žyniai saugojo tvano aprašymą, taip pat kalbama: „Ir danguje pasirodė vaivorykštė, kuri reiškė, kad visa Žemėje buvo sunaikinta“.

Panašesni meksikiečių ir senovės babiloniečių padavimai, negu pastarieji ir Biblijos. Todėl galima manyti, kad ryšiai tarp žemynų jau egzistavo labai senais laikais, kai dar nebuvo parašyta Biblija ir nebuvo krikščionybės.

Tai rodo ir kryžiaus ženklas, kuris buvo žinomas abiejose Atlanto pusėse. Dabar žinoma, kad kryžiaus simbolis yra labai senos, prieškrikščioniškos kilmės. Jis randamas ant egiptiečių paminklų. Egipte jis buvo žinomas keistu pavadinimu „Nilo Raktas“. ši emblema buvo piešiama ant egiptiečių mumijų krūtinių. O kada vienas romėnų imperatorių įsakė 389 mūsų eros metais sunaikinti milžinišką Ozyrio statulą, pastatytą Negyvosios jūros krante, egiptiečių žyniai protestavo, aiškindami, kad ant statulos esąs kryžiaus simbolis, „amžinojo gyvenimo“ ženklas. Kaip slaptų žinių ženklas kryžius buvo žinomas ir Finikijoje, ir šumere.

Įdomu pasekti kito religinio simbolio paplitimą senajame ir naujajame pasaulyje – „sparnuotojo disko“ ženklą. Senovės Egipte jis būdavo dedamas virš įėjimų į šventyklas ir ant vartų. Taip simboliškai buvo vaizduojamas dievas Horas, kuris paukščio arba „sparnuotojo disko“ pavidalu persekiojo priešiškąjį pradą – dievą Sethą, kuris buvo gyvatės pavidalo. Paslaptingą mistinę šio simbolio prasmę mes dar paliesime. Dabar mus domina kas kita. Pasirodo, šį simbolį galima rasti virš įėjimų į visiškai skirtingų tautų šventyklas.

Ir visur – Babilone, Egipte, Indijoje, Amerikoje ir Polinezijoje – „sparnuotasis diskas“ reiškė viena: pradą, „duodantį gyvybę, gyvybės gynėją, gyvenimo priešų nugalėtoją“. šio simbolio tėvyne – Egiptas.

Bet kaipgi jis pradėjo keliauti aplink pasaulį? šito mes nežinom.

Senovės majų imperijos teritorijoje, Čičen-ltcos mieste, yra dievo Kukulkano šventovė. Padavimas pasakoja, kad Kukulkanas atvykęs čion iš Rytų, iš už jūros. Jis atvežęs majų protėviams įstatymus ir žinias, o paskui vėl iškeliavęs į savo nežinomąją tėvynę. Kaip ir egiptiečių šventyklų pastatai, Kukulkano šventovė griežtai orientuota pasaulio šalių atžvilgiu. | ją veda keturi platūs akmeniniai laiptai, kiekvienas po 365 pakopas. šventovės terasos dalijasi į 18 sekcijų, kas sudaro majų kalendoriaus mėnesių skaičių. Kiekviena pakopa, kiekviena aikštelė ar išsikišimas, kaip buvo priimta senovės Egipte, turėjo kokią nors simbolinę prasmę.

Pravartu pakalbėti apie kalendorių. Majų metai susidėjo iš 360 dienų, prie kurių dar būdavo pridedamos penkios nelaimingos arba bedieviškos dienos. Per šias penkias dienas nebuvo paisoma įstatymų, buvo galima neatidavinėti skolų, apgaudinėti... Lygiai toks pat paprotys buvo senovės Egipte, Babilone ir dar toliau rytuose, Indijoje.

šventieji padavimai ir mitai abiejose Atlanto pusėse tvirtina, kad pasaulio istorija dalijasi į keturis amžius, tarp kita ko, dabar žmonės gyveną paskutinįjį. Kiekvienas periodas arba amžius turi savo spalvą. štai kaip tai įsivaizduoja įvairios tautos.

I II III IV
graikai geltona balta raudona juoda
keltai balta raudona geltona juoda
inkai balta geltona raudona juoda
majai balta geltona raudona juoda

Kaip matome indų ir majų spalvos visiškai sutampa.

Religinė visų pasaulio tautų tradicija keturias pasaulio šalis piešia skirtingomis spalvomis. Tai pastebima ir Kinijoje, ir Javoje, ir Amerikoje. Ir vėl labiausiai atitinka Egipto ir senovės Meksikos spalvos.

Nesunku rasti stebinančių analogijų ir vadinamuosiuose prietaruose.

Jeigu katė ėmė praustis, majų senutės, kaip anksčiau ir mūsų krašte, sakydavo – „svečius pranašauja“. Ir Europoje, ir pagal rusų liaudies prietarus nebuvo laikoma gerai šluoti vakare. Toks pat prietaras gyvavo ir majuose. O jeigu majas sapnuodavo, kad jam iškrito dantis, jis laukdavo žinios apie giminaičio ar artimo žmogaus mirtį. „Sapnynuose“, kurie būdavo leidžiami Europoje, šis sapnas taip pat aiškinamas.

Sutapimas? Vargu. Juk sutapimai dažnesni tokiose srityse, kur reiškinių ryšį galima logiškai paaiškinti. O kodėl, pavyzdžiui, tiek majai, tiek ir Europos tautos skaičių „13“ laiko ypatingu, mistiniu skaičiumi?

Ryšių pėdsakai liko ne tik dvasinio tautų gyvenimo srityje. Yra ir materialinių kitados buvusių ryšių įrodymų. Pompėjos freskose rasti pavaizduoti „Anona squamosa“ vaisiai ir ananasai, kurių tėvynė yra tiktai atogrąžų Amerika! Apie tai praneša žymus archeologas Dž. F. Karteris.

šių ryšių patvirtinimų buvo rasta ir pačioje Amerikoje. Viename senovinių palaidojimų buvo aptikta statulėlės galva, kuri, specialistų teigimu, neabejotinai romėniškos kilmės. 1918 m. Tenesio valstijoje (JAV) dviejų metrų gilumoje buvo rasta II amžiaus Romos moneta, Venesuelos pakrantėje buvo rastas visas I–IV a. Romos monetų lobis.


Kas atrado Ameriką?

1492 m. Kristupas Kolumbas, jo didenybės Ispanijos karaliaus admirolas, po ilgo plaukiojimo iškėlė karališkąją vėliavą savo atrastosiose žemėse. Nuo to paprastai pradedama Amerikos atradimo istorija.

Dabar žinomos didelės normanų gyvenvietės šiaurės Amerikoje. Žinomas netgi Kolumbo pirmtako vardas. Tai buvo vikingas Erikas, Rudaplaukiu vadinamas. Nubaustas trejų metų ištremtimi ii savo tėvynės Airijos, Erikas prirengė laivą ir išplaukė į vakarus, paskui besileidžiančią saulę. Atsisveikindamas jis kalbėjo draugams, kad, jeigu suras už vandenyno žemę, tinkamą gyventi, būtinai grįš pasiimti jų.

Jis pabuvojo Grenlandijoje, Islandijoje ir 982 m. išvyko toliau į vakarus, ten, kur vandenyno viduryje šiltoji srovė susitinka su šaltąja ir sudaro akliną rūko sieną. Ir jis vis dėlto rado žemę, kurios ieškojo. Greitai apie tai buvo žinoma ir jo tėvynėje.

Kai po trisdešimties metų šias vietoves aplankė Islandijos pirklys Gudleifas, ten jau jis surado gausias gyvenvietes. Žmonės kalbėjo airių kalba, kurią Gudleifas, nors su vargu, tačiau suprato. Matyt, tai buvo savotiški laisvūnai. Čia gyvenusieji mažiausiai norėjo, kad apie jų prieglobstį sužinotų įtakingi valdovai iš anapus vandenyno. „Jie turi savus įstatymus, – rašė Gudleifas, – svetimšalius jie paverčia vergais arba užmuša.“

Išlikę keletas žemėlapių, kuriais vadovaudamiesi, normanų laivai vykdavo prie Amerikos krantų. Atsiminimai apie keliones už vandenyno išlikę ir normanų liaudies kūryboje. šias keliones mini beveik 60 sagų, epinių poemų, kurias dainuodavo keliaujantieji dainiai.

XV a. pradžioje Europoje kilo maro epidemija. Iki 1402 m, nuo jos vien Islandijoje žuvo du trečdaliai gyventojų. Maždaug šiuo laiku maras buvo užvežtas ir į Naująjį Pasaulį. Gelbėdamiesi nuo jo, persikėlėliai – normanai bėgo į šalies gilumą. Tie, kurie išliko, sumišo su irokėzų gentimis.

Tačiau Amerikos „atradimo“ istorija tuo dar neišsemiama. Dar gerokai anksčiau prieš normanus, Amerikoje buvojo keltai. Jų gyvenvietė Amerikoje vadinosi Vitramanalendas – Baltųjų Žmonių Žemė. Nuo III a. pr. Kr. čia ėmė keltis visi tie, kuriems buvo bloga gyventi keltų genčių vadų ir karo diduomenės valdžioje. Kartą per metus, pavasarį, prie žalių Vitramanalendo krantų priplaukdavo laivai. Jie atveždavo naujus persikėlėlius ir žinias iš tėvynės.

Tačiau, matyt, kartą laivai nebeatvyko. Sekantį pavasarį jų irgi nebebuvo. Slinko metai, seneliai mirė, augo jaunimas, kuris tik iš vyresniųjų padrikų pasakojimų žinojo kažkokią tolimą žemę, iš kurios visi jie kitados atplaukė. Pamažu persikėlėliai sumišo su vietinėmis gentimis. Ir kada po dešimties amžių ties Amerikos krantais vėl pasirodė laivai iš Europos, keltų palikuonys, seniai jau susimaišę su algonkinais, nepažino savo artimiausių giminiečių normanų. Jie taip ir nesužinojo, kas įvyko, kodėl liovėsi plaukioję laivai.

O štai kas įvyko. 56 m. pr. Kr. Julijaus Cezario vadovaujamas romėnų laivynas sunaikino keltų flotilę. Po šio pralaimėjimo keltai metė jūreivystę.

Apie didįjį kelią į vakarus žinojo ir senovės graikų bei romėnų istorikai. Klaudijus Elianas savo „Įvairiose istorijose“ perpasakoja atkarpą iš Teorompuso, įžymaus Atėnų oratoriaus, Izokrato mokinio, knygos: „Europa, Azija ir Libija (Afrika) – tai salos, apsuptos vandenyno. Už jo yra milžiniškai ilgas žemynas. Ten yra didelių miestų, kurių įstatymai ir papročiai labai skiriasi nuo mūsiškųjų... šioje žemėje yra begalinė daugybė aukso ir sidabro, kuriuos ten gyveną žmonės vertina mažiau už geležį...“ Toliau jis praneša, kad šio žemyno, kuris yra už vandenyno, gyventojai nenaudoja geležinių įrankių. Kaip dabar žinoma, šis aprašymas visiškai atitinka tą vaizdą, kurį Amerikoje pamatė europiečiai.

Žymusis romėnų oratorius Ciceronas taip pat tikėjo, kad egzistuoja šis žemynas ir kalbėjo, kad žemė, žinoma romėnams, – tiktai salelė, palyginus ją su anuoju.

Tačiau ir romėnai, matyt, nebuvo pirmieji perplaukę Atlanto vandenyną. Tai padarė kartaginiečiai ir finikiečiai. Apie šias keliones mes sužinome iš Plinijaus ir Aristoteliui priskiriamos knygos „Nuostabių istorijų knyga“ atkarpų. Savo ruožtu duomenis apie šias keliones jie pasisėmė iš kartaginiečių šaltinių.

„Nuostabių istorijų knygoje“ pasakojama apie kartaginiečių laivus, kurie plaukiodavę toli į vakarus iš Kadžio uosto, esančio Ispanijos pakrantėje. Pakeliui į tolimąsias žemes, esančias anapus vandenyno, jie patekdavę į jūrą, gausiai priaugusią dumblių, tikriausiai, Sargaso.

Kai kurie mokslininkai mano, kad finikiečiai kitados atradę Ameriką ir iš Ramiojo vandenyno pusės. Kalbininkas D. Makdonaldas Okeanijos tautų kalbose aptiko finikiečių kalbos pėdsakų. Tai patvirtina ir žinomo senovės istoriko Flavijaus pranešimą, kuriame sakoma, kad biblinio karaliaus Saliamono laivai, kurių jūreiviai buvę finikiečiai, pasiekdavę Malajų salyno krantus. Tuo remdamiesi, kai kurie mokslininkai, kaip prof. Eliotas Smitas, mano, kad šių keliaujančių finikiečių flotilių jūreivių palikuonys apsigyvenę Polinezijos salose.

Kaip tik čia eilė tyrinėtojų matė Ramiojo vandenyno „baltųjų gyventojų“ kilmės mįslės įminimą.

„Iš jų elgesio kitose vietose, – rašo E. Smitas, – galima spręsti, kad, apiplaukdami vieną po kitos Polinezijos salas ir nerasdami ten nei aukso, nei perlų, jie ne nusiramino, o tęsė savo kelionę toliau... Patvariausieji ir energingiausieji keliautojai plaukė vis tolyn, kol pagaliau tapo Senojo Pasaulio Amerikoje civilizacijos pionieriais.“

šalia šios kalbos ir istorijos duomenimis pagrįstos hipotezės yra hipotezė apie dingusį Aleksandro Makedoniečio laivyną.

Prieš savo mirtį, 323 m. pr. Kr., Aleksandras Makedonietis Persų įlankos rajone surinko penkis tūkstančius levantų ir graikų laivų dailidžių, jūreivių ir įsakė jiems pastatyti didžiulį 800 laivų laivyną. Mums žinoma, kas įvyko po jo mirties su jo didžiule imperija, kuri tęsėsi nuo Viduržemio jūros krantų iki Indo. Žinome apie vėliau sekusias intrigas ir kovą dėl valdžios tarp karo vadų ir vietininkų, kuriuos paliko Aleksandras Makedonietis. Nesunku atsekti, kas įvyko su visa jo armija ir kiekvienu būriu. Bet niekur, nė vienoje kronikų nerandame nė žodžio apie tolesnį šių penkių tūkstančių žmonių ir laivyno, kurį jie pastatė, likimą. Tėra žinoma, kad į tėvynę jie negrįžo. Žmonės ir laivai dingo be pėdsakų.

Kur galėjo išvykti laivais Aleksandro Makedoniečio žmonės? Vargu ar laivynas pasuko išilgai Arabijos pusiasalio į pietvakarius. Tų metų laiko, kai mirė Aleksandras, vėjai nebuvo palankūs tokiam plaukimui. Taip pat tas kelias nebuvo įsisavintas, pakrantėje beveik nebuvo įlankų ir nebuvo kur papildyti vandens atsargų.

Sprendžiant pagal visa tai, ta flotilė turėjo pasukti į rytus. Ten, Indijos ir Indonezijos uostuose, kur susitikdavo laivai, jūreiviai turėjo girdėti apie dideles ir aukso turtingas žemes, kurios esančios ten, kur saulė teka. Kai kurie senovės Amerikos šventovių piešiniai vaizduoja baltus barzdotus žmones su galvos apdangalais, kurie labai primena Aleksandro Makedoniečio laikų graikų karių šalmus.

Įdomus žymaus keliautojo kapitono Kuko radinys. Pas Ramiojo vandenyno salų čiabuvius jis aptiko valtis su trikampėmis, arba, kaip jis vadino, „lotyniškomis“ burėmis. Su tokiomis burėmis salų gyventojų valtys galėjo plaukti prieš vėją greičiau, negu paties Kuko valtys. Iki tol buvo manoma, kad „lotyniškos burės“ težinomos tiktai Viduržemio jūroje. Pasirodė, kad tokio tipo burės, kuriomis plaukė ir Aleksandro Makedoniečio jūreiviai, paplitusios kaip tik tame Indijos ir Ramiojo vandenyno rajone, kur turėjo praplaukti, sukdama į Ameriką, ta be pėdsakų dingusi flotilė.

Nėra nieko neįtikėtino, kad laivai iš Azijos kitados perplaukdavo Ramųjį vandenyną. Pavyzdžiui, senovės indėnai buvo puikūs jūreiviai ir toli plaukiodavo. Kinų mokslininkas, pabuvojęs IV m. e. a. Indijoje, savo užrašuose rašė, kad iš ten grįžęs į tėvynę laivu, kuris vežęs 200 keleivių ir jūreivių. Vadinasi, šis laivas buvo žymiai didesnis už tuos, kuriais po tūkstančio metų Kolumbas priplaukė Amerikos pakrantę.

Pietų Amerikos rytinės pakrantės gyventojų tarpe žinomas padavimas apie kažkokius ateivius, kurie atkeliavę iš jūros. Kažin ar būtų galima taip pat atsitiktinumu paaiškinti ir „valties“ sąvoką. Tiek majai, tiek ir Pietų Indijos gyventojai valtį vadina tuo pačiu žodžiu „katamaran“.

Kinų šaltiniai taip pat praneša, kad jau V m. e. a. laivai iš Kinijos plaukdavo prie Amerikos krantų. šį didįjį žemyną, esantį toli rytuose, per ištisus 20 tūkst. Ii, jie vadino Fu-Sang.

Taigi senovėje tarp Amerikos ir Azijos, kaip ir tarp Europos ir Amerikos, buvo kažkokie gerai organizuoti ryšiai. Tai rodo ir daugybė radinių.


Kelias per Ramųjį vandenyną

Anri Miuo, praėjusio amžiaus prancūzų tyrinėtojas, Kambodžos džiunglėse atrado visų užmirštą didžiulį akmeninį rūmų ir šventovių miestą. Vėliau mokslininkai aptiko keistą senovės khmerų ir tautos, gyvenančios nuo jų už dešimčių tūkstančių kilometrų, Centrinėje Amerikoje – majų architektūros bendrumą. štai, pavyzdžiui, dvi šventovės. Kai kurie tyrinėtojai tvirtina, kad jos tokios panašios, kad yra vos ne viena kitos kopija.

štai du vienodi neriančio dievo atvaizdai. Vienas jų – vaizdas majų šventovės sienoje, antrasis – piešinys senoviniame indoneziečių rankraštyje. Aišku, kad viena yra kopija kito arba abu jie buvo paimti iš kokio nors bendro šaltinio, apie kurį mes kol kas nieko nežinome.

šiaurės ir Pietų Amerikoje ir Okeanijos salose buvo vienodų buities reikmenų, kurių nėra kituose pasaulio rajonuose. Tai, pavyzdžiui, laso ir pučiamieji strėlių vamzdeliai, namų rakandai ir būstai, muzikos instrumentai. Vienodi pagaliau ir daugelis papročių – sveikinti vienas kitą ašaromis, laivo priešakyje piešti akis, kurios turėjo jį apsaugoti nuo povandeninių uolų ir seklumų.

Daug religijos istorijos duomenų taip pat rodo, kad tarp Azijos ir Amerikos kitados buvęs ryšys. Pavyzdžiui, laivo virš nusidėjėlio sielos atvaizdas viename išlikusių senovės Meksikos rankraščių yra beveik tiksli kopija to, kuris nupieštas šventuosiuose senovinių Japonijos šventovių ritiniuose. Abiem atvejais siela iš pradžių turi pereiti upę, jei tai jai pavyksta, ji turi praeiti tarp dviejų kalnų, kurie susieina. Paskui žmogaus sielai tenka užsiropšti į kalną, nusėtą aštriais ašmenimis. Paskui pakyla vėjas, kuris neša oru daugybę aštrių peilių.

Pietų Amerikoje, dabartinių Peru ir Argentinos teritorijoje, yra ypatinga vištų veislė, kuri deda mėlynos spalvos kiaušinius. Tokių vištų niekur daugiau pasauly nėra, išskyrus Japoniją.

Amerikoje europiečiai rado batatą, saldžią bulvę. Ji buvo rasta ir Ramiojo vandenyno salose. Be to, ji ir vienodai vadinama: „kumar“ – Amerikoje, Andų rajone, ir „kumara“ – Polinezijoje. Batatas dauginamas gumbais. Manyti, kad kažkada keletas gumbų pateko į vandenį ir jo srovės juos nunešė į Ameriką, negalima. Batatas labai greitai genda.

Markas Polas, lankęsis Kinijoje XIII a., aptiko ten įdomų paprotį. Kada kurioje nors šeimoje gimdavo vaikas, jo tėvas guldavosi kartu su juo į lovą, tarytum jis būtų gimdyvė. O jo žmona tuo tarpu ruošdavosi namuose. Makso Miulerio liudijimu, šis paprotys dar egzistavęs XIX a. „Kai tik naujagimio motina pakankamai sustiprėja, kad gali keltis iš lovos, – pažymėjo Maksas Miuleris, – naujagimio tėvas pats gulasi į lovą ir ten priiminėja savo pažįstamų sveikinimus.“ Toks pat paprotys egzistavo ir abiejose Amerikose.

Tačiau šiuo atveju sunku susekti, kokiais keliais keliavo ši keista tradicija po Žemės rutulį ir kokia kryptimi perkirto vandenyną – iš Amerikos į Aziją ar iš Azijos į Ameriką. O, galbūt, žmonės ją pervežė ir per Atlanto vandenyną. Pasirodo, senovėje panašus paprotys buvo ir Europoje. Diodoras Sicilietis, gyvenęs I a. pr. Kr., rašė, kad Korsikoje, kai gimdavo vaikas, jo motina būdavo ignoruojama, o tėvas guldomas į lovą, ir su juo elgiamasi kaip su ligoniu.

O štai kalbininkų parodymai. Prancūzų tyrinėtojas Polis Rive rado paralelių tarp Pietų Amerikos čonų grupės kalbų ir kai kurių Australijos genčių kalbų, tarp indėnų, gyvenančių Kalifornijoje, kalbų ir indoneziečių kalbos. Amerikos šiaurės gyventojų – eskimų – kalba daug bendra turi su uraline (fino-ugro-samoįedų) kalbų šeima. Kai kurių kitų indėnų genčių kalbos daug bendra turi su kinų-tibetiečių kalba.

Tyrinėtojas Bankroftas savo daugiatomėje studijoje pažymi, kad labai daug japoniškų žodžių galima aptikti činuk dialekte. Jo nuomone, tai žymės, kad labai senais laikais Amerikos pakrantes yra aplankę japonų laivai.

Oficialioji kalba inkų valstybėje buvo kečua genties kalba. Kalbininkai stebėdamiesi aptiko, kad joje yra daugiau kaip tūkstantis šaknų iš šventosios senovės indų kalbos – sanskrito. šie žodžiai į kečua kalbą galėjo patekti iš inkų. Žinoma, kad inkai tarpusavyje kalbėdavosi kažkokia paslaptinga kalba, kurią jie vieni težinojo.

KEČUA SANSKRITAS
ilapi (dainuoti)
man-na (ne)
nana (sesuo)
pakša (mėnulis)
pututu (jūrinė kriauklė)
lap (kalbėti)
ma-na (ne)
nanda (sesuo)
paksa (pilnatis)
puta (jūrinė kriauklė)

Praėjusio šimtmečio ispanų mokslininko Vincento Fidelio Lopeso, sudariusio platų panašių analogijų žodyną, nuomone, kečua kalboje buvę daugiau kaip tūkstantis sanskritiškų šaknų.

Pirėnų pusiasalyje gyvena baskų tauta. Kitados jų protėviai iberai užėmė visą Pirėnų pusiasalį. Jų kalba, kaip ir dravidų. Pietų Indijos gyventojų, nesusijusi nė su jokia kita Žemės rutulio kalba. Vienintelis dalykas, kuris jungia iberų kalbą su kitomis, – tai jos struktūra. Kad ir kaip keista, tačiau šis bruožas ją sieja ne su europiečių kalbomis, o su Amerikos indėnų.

Nenuostabu, kad daugelis faktų, rodančių kai kurių Amerikos tautų ir kitų žemynų tautų kalbinį ar kultūrų bendrumą neretai tyrinėtojus nuveda į aklavietes. Tačiau istorinių mįslių įminimo tebeieškoma. Mokslininkai prieina įvairias hipotezes ir teorijas, neretai, tiesa, prieštaringas. Yra ne mažiau kaip septynios įvairios teorijos, įrodinėjančios, kad actekų civilizacija Meksikoje yra azijinės kilmės. Kitos keturios hipotezės šios civilizacijos šaltiniu laiko Afriką, o šešios – Europą. Žinoma, aukščiau minėtosiose teorijose esama ginčytinų momentų, tačiau neginčijama viena: negalima praeiti pro šalį daugelio faktų, rodančių ryšius tarp tautų žiliausioje senovėje.


Nuskendusios salos ir žemynai

Senoviniuose raituose ir padavimuose žymiai dažniau minima jūra, esanti vakaruose nuo Heraklio Stulpų, kuri tapusi nepraeinama, negu kelionės už vandenyno. Plutarchas rašė, kad Atlantą sunku perplaukti, jis pilnas skysto purvo. Jūra ten, jo žodžiais tariant, klampi kaip pelkė. Ir didysis senovės istorikas Herodotas, remdamasis vieno keliaujančiojo pas persų karalių Kserksą pranešimu, rašė, kad Atlanto negalima perplaukti dėl ištisos grimzlaus purvo jūros. Apie tai rašė ir Aristotelis savo „Meteorologikoje“. Galima būtų pateikti ir daugelį kitų tokios rūšies pavyzdžių.

Įdomu, kad okeanografinė ekspedicija 1947-1948 m. aptiko, jog Atlanto dugnas tarp Azorų salų ir Trinidado padengtas maždaug trisdešimties metrų storio nusėdusio klampaus dumblo sluoksniu. Tad kas gi staiga Atlantą padarė nepraeinamą?

Platonas rašė, kad kitados Atlante, už Heraklio Stulpų, būta sausumos. ši didžiulė sala „nugrimzdo po žemės drebėjimo ir paliko nepraeinamą dumblą, kliudžiusį plaukikams prasiskverbti iš čia į toliau esančią jūrą“. Tai aprašydamas. Platonas rėmėsi graikų filosofu Solonu, kuris, buvodamas Egipte, apie tai iš Egipto žynių patyręs. O Egiptą aplankiusio graikų filosofo iš Solio miesto Krantoro liudijimu, žyniai parodę jam ten koloną, ant kurios buvusi surašyta didžiulės salos, nuskendusios Atlanto vandenyne, istorija.

Nuskendusios Atlantidos problema buvo pagrindas daugybei įvairiausių hipotezių atsirasti. Apie Atlantidą prirašyta daugiau kaip 20 tūkst. tomų. Daugumoje jų apie atlantų salos nugrimzdimą ieškoma įrodymų įvairiuose senovės šaltiniuose.

Pagal senovės duomenis, be didelės Atlantidos salos, vandenyne buvę ir kitų salų. Pavyzdžiui, graikų mitologijoje minima kažkokia Erifėjos sala, kuri buvusi „toli vakaruose už Heraklio Stulpų“. Graikų istorikas Marselijus, remdamasis senovės autoriais, rašo, kad Atlanto vandenyne kitados būta 10 salų, iš kurių trys buvusios „labai didelės: viena jų buvo pašvęsta Plutonui, kita – Amonui, o ta, kuri buvo tarp jų – Poseidonui. Pastaroji buvo ne mažiau kaip tūkstančio stadijų dydžio“.

Daugelis senovės istorikų ir geografų kalba apie dideles salas Uranosą, Kronosą ir kitas, kurios po žemės .drebėjimo nugrimzdusios į vandenyno dugną.

„Kalbama, kad jūroje už Heraklio Stulpų kartaginiečiai buvo atradę salą, – skaitome Aristoteliui priskiriamoje knygoje „Nuostabios istorijos“. – Jos miškuose augo visokiausi medžiai ir nuostabūs vaisiai, ten buvo laivams plaukioti tinkamų upių, o ji pati buvo daugelio dienų kelio atstume. Kai kartaginiečiai, kurie viešpatavo Vakarų Vandenyne, pamatė, kad daugybė pirklių ir kitokių žmonių, patraukti derlingos dirvos ir švelnaus klimato, ėmė dainai joje lankytis, o kai kurie net apsigyveno joje, jie pabūgo, kad apie šias Žemes nesužinotų kitos tautos ir nepradėtų ten daugybė žmonių traukti. Taigi, kad Kartaginos imperija nepatirtų nuostolių ir jos viešpatavimas jūroje nepatektų į kitas rankas, Kartaginos senatas išleido dekretą, kuriame buvo draudžiama plaukti į tą salą, grasinant mirtimi. Tie, kurie ten apsigyveno, buvo nubausti mirtimi.“

O štai visai kitokios rūšies – pačios gamtos – įrodymas. Jau praėjusio šimtmečio pabaigoje į rytus nuo Azorų salų vandenyno dugne buvo aptikta kristalinė lava, kuri gali susidaryti tiktai ore. Sustingdama po vandeniu, ji įgauna visai kitokią struktūrą.

Neseniai švedų žurnale „Imer“ buvo atspausdintas straipsnis apie mokslininko V. P. Kolbės atradimą. Paėmęs pavyzdį iš Atlanto vandenyno dugno, 3600 m gilumos, jis išskyrė dumblių, kurie gali gyventi tiktai gėlame vandenyje, liekanas. Kaip paaiškinti šį apstulbinantį atradimą? Galbūt šioje vietoje kitados būta sausumos?

Esama nuomonės, kad ateityje Atlanto vandenyno dugnas vėl iškils. Įdomu pažymėti, kad iš tikrųjų pastaruoju metu atskiros Atlanto vandenyno dalys gana greitai kyla. 1924 m. staiga nutrūko ryšys tarp šv. Elenos salos ir Keiptauno. Povandeninis kabelis nutrūko 800 mylių į šiaurę nuo Keiptauno. Vandenyno gylis toje vietoje pasirodė besąs 0,75 mylios, o 1899 m., kada buvo tiesiamas kabelis, jis siekė 3 mylias. Taigi vos per 25 metus Atlanto dugnas šiame rajone pakilo 2,25 mylios.

Pranešimų apie kitados dideles žemes, nugrimzdusias į jūros dugną, randame ir Ramiojo vandenyno salų gyventojų prisiminimuose. Jų mitai pasakoja apie kažkokią žemę „Kahoupo-o-Kane“ („Dievo Kanės kūnas“), kurią staiga prarijusi jūra. Polineziečių mituose dažnai minima ir „Henua-nui“ – „Didžioji žemė“.

šiuos senovinius prisiminimus patvirtina archeologiniai radiniai. Prie Ponapės salos (Karolinų salos) rastos liekanos didelio miesto, pusiau į jūrą nugrimzdusiu. Keistos Velykų salos statulos, sudėtingi akmeniniai statiniai daugelyje mažų Ramiojo vandenyno salų taip pat verčia manyti, kad praeityje čia turėjo būti kažkokia didelė teritorija.

Ramiajame vandenyne, kaip ir Atlante, sausuma grimzdo ligą laiką. Vienas iš tokių faktų, kurį mes žinome, priskiriamas netgi XIX amžiui. 1867 m. anglų laivas su koketišku pavadinimu „Viengungio malonumas“ – jam vadovavo žymus kapitonas Džonas Devis – atrado nežinomas salas Velykų salos rajone. Jų koordinatės – 27 pietų pločio ir 105 vakarų ilgio – buvo pažymėtos laivo žurnale. Kapitonas savo garbei salas pavadino Devio salomis. Tačiau laivas buvo sudaręs kontraktą ir labai skubėjo nuvykti laiku į uostą. Todėl kapitonas negaišo laiko atrastosioms žemėms tyrinėti, nusprendęs tai padaryti grįždamas. Bet kai po kelių mėnesių laivas grįžo, toje vietoje, kur buvo salos, tvylojo vandenyno lyguma. Džono Devio autoritetu ir jo ekipažo liudijimu nebuvo galima abejoti. Tačiau nei jis, nei vėlesnės ekspedicijos taip ir nesurado šių salų.

Yra duomenų apie kažkokios sausumos nugrimzdimą Indijos vandenyne. Tiktai sausuminio ryšio buvimu žiloje senovėje, atrodo, būtų galima paaiškinti, pavyzdžiui, nuostabų malgašų (Madagaskaro sala) ir malajų (Indonezija) kalbų bendrumą. Madagaskare gyvena dešimt rūšių lemūrų, kurie, išskyrus Afriką, gyvena tiktai Indijoje. Bet, kaip žinoma, lemūrai nemoka plaukioti ir negalėjo perplaukti vandenyno. Dvidešimt šešios rūšys augalų, kurias galima rasti Madagaskare, auga dar viename pasaulio rajone – Pietų Azijoje. Devynis kitus Madagaskaro augalus galima rasti tiktai Polinezijoje, kurią nuo Madagaskaro skiria daugelis tūkstančių kilometrų vandenyno.

Migloti prisiminimai apie žemyną Indijos vandenyne, apie legendinę Lemūriįą, aptinkami Pietų Indijos tautų mituose bei padavimuose. „Tamalahamas, arba tamilų tėvynė – praneša vienas indų istorikų, – žiloje senovėje buvo pietiniame didelės Navalamo salos rajone. Navalamas buvo viena pirmųjų žemių, atsiradusių prie pusiaujo. Ten buvo ir Lemūrija, tas žuvęs žemynas... buvęs civilizacijos lopšys.“

Svarbiausia sausumos nugrimzdimo ir staigaus vulkaninės veiklos pasireiškimo priežastis, kurios įrodymus mes randame šiuose rajonuose, buvo, matyt, prieš daugelį tūkstančių metų įvykęs įvykis. Apie jį sužinome iš rašytinių senovės šaltinių, šventųjų tekstų, visų Žemės rutulio tautų mitų ir legendų. Tai patvirtina ir šiuolaikinių mokslų – geologijos, hidrografijos, klimatologijos ir archeologijos – radiniai.

Tai kažkokia kosminė katastrofa, kuri Biblijoje buvo aprašyta kaip padavimas apie pasaulinį tvaną.


Kalnai pasislėpė po vandeniu

Pasaulyje nėra tautos, kuri neminėtų šio įvykio.

štai ką apie katastrofą pasakoja vienas majų kodeksų:

„Dangus priartėjo prie žemės, ir vieną dieną visa žuvo. Netgi kalnai pasislėpė po vandeniu...“

Kiče indėnų (Gvatemala) šventoji knyga tą katastrofą šitaip aprašo: „Buvo didelis tvanas, lijo asfaltu ir įkaitusia derva. Žmonės bėgo, apimti nevilties ir beprotybės. Siaube jie bandė lipti ant namų stogų, kurie griuvo ir bloškė juos į žemę. Jie bandė kopti į medžius, bet medžiai nupurtydavo juos, žmonės ieškojo išsigelbėjimo olose ir grotose, ir jos palaidodavo žmones. šviesa sutemo, dieną ir naktį lijo. Taip žuvo pasmerkta žmonių rasė.“

Peru indėnai pasakoja, kad, pagal jų senovinius padavimus, „buvo toks didelis tvanas, kad jūra išsiliejo iš savo krantų, žemė buvo užtemdyta, ir visi žmonės žuvo... Vanduo pakilo viršum aukščiausių kalnų...“

Baisiojo įvykio atminimą išlaikė ir Amazonės baseino indėnai: „Kartą mūsų tauta išgirdo dundesį danguje ir po žeme. Saulė ir Mėnulis pasidarė raudoni, žydri ir geltoni. Laukiniai žvėrys nebebijodami artinosi prie žmonių. Praėjo mėnuo, ir pasigirdo baisus staugimas, ir visa paskendo tamsoje, kuri kilo iš žemės į dangų, girdėjosi bildesys, pylėsi liūtys, kurios išplovė žemę ir dieną pavertė naktimi... Vanduo pakilo labai aukštai, ir užliejo visą pasaulį...“

Majų padavimai pasakoja, kad katastrofos metu kilę įkaitę kalnai. Apie tai liudija ir kitų tautų mitai. Ir mokslininkų radiniai tarytum tai patvirtina. Pavyzdžiui, meksikiečių tyrinėtojas Garsija Pajona Kordiljeruose po storu ledo sluoksniu rado dvi pirkias. Jas supantis kriauklainis ir žmogaus veikios pėdsakai rodo, kad kitados tos pirkelės stovėjo jūros pakrantėje. Dabar jos yra 5700 m aukštyje.

Tenka manyti, kad katastrofos centras buvęs kažkur tarp Amerikos ir Afrikos. Jeigu nuo šio tariamojo katastrofos rajono patrauksime mintimis į rytus, per Viduržemio jūrą, Persiją ir toliau iki Kinijos, pamatysime, kaip palaipsniui keičiasi prisiminimų pobūdis.

Graikų padavimuose apie tvaną pasakojama: „Žmonės gelbėjosi kas kaip galėjo. Vieni ieškojo aukštesnių kalvų, kiti sėdo į valtis ir irklavo ten, kur neseniai dar arė, treti rinko žuvis nuo guobų viršūnių. ..“ Vadinasi, padavimas tvirtina, kad nors vanduo šioje vietoje ir užliejo visa, bet neužtvindė kalvų ir nepakilo aukščiau medžių viršūnių.

O štai ką apie tvaną pasakoja Biblijos tekstas: „Atsivėrė visi didžiulės bedugnės šaltiniai, ir dangaus langai atsidarė.“

Dar toliau į rytus senovės persų šventoji knyga Zend-Avesta pasakoja, kad tvano metu „vanduo visą žemę buvo apsėmęs žmogaus ūgio aukščiu...“

O pačiame rytiniame Azijos rajone, Kinijoje, mitai teigia, kad Žemę ištikusios katastrofos metu jūros vandenys užlieję sausumą, paskui toli nuo kranto į pietryčius atsitraukę. Tai tegalima vienu paaiškinti: jeigu vienoje Žemės rutulio vietoje staiga iškilo didžiulė potvyninė banga ir vanduo pakilo iki kalnų viršūnių, tai kažkur priešingoje jo pusėje turėjo būti atoslūgis.


Dangus ėmė kristi šiaurėn

Katastrofos aprašyme randama keistai iš pirmo žvilgsnio atrodanti smulkmena. Yra ištisa eilė pranešimų kad po katastrofos kai kurių žvaigždynų vaizdas pasikeitęs. Pavyzdžiui, pasikeitęs Veneros kelias. XVIII a. Kinijoje lankėsi jėzuitų misionierius Martynas Martinijus. Jis ten praleido kelerius metus, išmoko kalbą ir grįžęs parašė išsamią „Kinijos istoriją“. štai kaip aprašo jis, remdamasis senovinių kinų metraščių žodžiais, kas dėjosi tvano metu: „. . .dangaus ramstis sugriuvo, žemė buvo sukrėsta iki pačių savo pagrindų. Dangus ėmė kristi šiaurėn. Saulė, Mėnulis ir žvaigždės pakeitė savo kelią. Visa Visatos sistema tapo betvarke. Saulė užtemo, ir planetos pakeitė savo kelius.“

Apie pasikeitusį dangaus vaizdą rašė „vienas gudriausių romėnų“, istorikas M. Terencijus Varonas, kuris naudojosi kažkokiu senoviniu, mums nežinomu šaltiniu. „Žvaigždė Venera, – rašė jis, – pakeitė savo spalvą, dydį, formą, pavidalą ir kursą, ko nebuvo nei kada nors prieš tai, nei po to“.

Indijoje gyvavo panaši versija. Senovės žydai laikė, kad tvanas „įvyko dėl to, kad viešpats dievas pakeitė dviejų žvaigždžių vietas žvaigždyne.“

Senovės Meksikoje netgi buvo šventė, skirta žvaigždynams, po katastrofos pakeitusiems savo pavidalą.

Tai patvirtina ir Tibeto paslaptingos religinės tradicijos. Tibeto lama Lobsantas T. Rama, pasiekęs aukščiausią įšventinimo laipsnį, savo užrašuose pasakoja, kad kartą jam buvę parodyta švenčiausia – kažkoks kapas, paslėptas giliai po žeme. Ten buvę trys dideli akmeniniai sarkofagai. „Mano sūnau, – pasakęs lamos mokytojas, – jie buvo dievai mūsų Žemėje iki iškylant kalnams. Jie vaikščiojo Žeme, kai jūra skalavo mūsų krantus, o danguje švietė kitos žvaigždės.“

Ir iš tikrųjų, tvirtina Lobsantas T. Rama, viename sarkofagų jis pamatęs iškaltą žvaigždėlapį. Žvaigždynų vaizdas buvęs nežinomas ir keistas.

Taigi žvaigždynų vaizdas, planetų, svarbiausia Veneros, judėjimas, pagal išlikusius šaltinius, pasikeitę. Žemėje šį įvykį sekę baisūs vulkanų išsiveržimai, žemės drebėjimai, o kai kur sausumos grimzdimas.

Aišku, kad „žvaigždynų vaizdas“ galėjo pasikeisti, tik pasikeitus regėjimo kampui. Ar tai nereiškia, kad po katastrofos Žemė pakeitė savo orbitą ir polinkio kampą? Bet kas gi galėjo sukelti šią tiesiogine prasme kosminę katastrofą?

Esama teiginio, kad į mūsų Saulės sistemą įsiveržęs kažkoks didelis dangaus kūnas.

Gal tai būta asteroido, vieno tų, kurie pasmerkti klajoti pasaulio erdvėse iki pateks į kurios nors planetos traukos lauką. Egipto žyniai rodę Solonui Heliopolio ir Saiso šventovių archyvuose užrašą apie kažkokią didelę kometą, kuri kartą priartėjusi prie Žemės. Galbūt, tai mums nežinomas asteroidas, keliaudamas aplink Saulę pailga elipsine orbita, po tam tikro laikotarpio, matuojamo tūkstantmečiais, praeina arti Žemės, kiekvieną kartą sukeldamas baisius padarinius, Romos istorikas Cenzorijus, remdamasis Babilono šventovių rankraščiais, III a. pr. m. e. rašė, kad Žemė tokias kosmines katastrofas periodiškai pergyvenanti. Tačiau tokia idėja gyvavo ne tik Babilone, ji buvo žinoma ir Indijoje, ir Amerikoje.

Indijos šventosios knygos Puranai rašo, kad tokios katastrofos, kurias seka žemynų grimzdimas, cikliškos. Jas esą galima numatyti, kaip ir Saulės užtemimus.

Apie tai Solonui pasakoję ir Egipto žyniai: „Jūs prisimenate tiktai vieną tvaną, o jų prieš jį daug būta.“ Prieš 2400 m. Egipto žyniai pasakoję Herodotui, kad, pagal jų užrašus, katastrofa buvo sukrėtusi Žemę tris kartus.

Yra ir kita hipotezė, pagal kurią tokiu klajojančiu dangaus kūnu, praskriejusiu netoli Žemės ir patekusiu į jos traukos lauką, buvęs Mėnulis Tokie padavimai žinomi įvairiose tautose. Pavyzdžiui, čibčos gentis. gyvenanti Kolumbijos aukštikalnių plynaukštėje, pasakoja, kad tvaną sukėlusi pikta gero dievo Bočiko žmona. Tada dievas supykęs ir įmetęs ją dangun, kur ji ir tebesanti Nuo to laiko ją galima esą matyti kiekvieną vakarą. Tai Mėnulis.

Gal ir senovės majų kronikose neatsitiktinai nekalbama apie Mėnulį. Naktį jų dangų apšviečia ne Mėnulis, o Venera! Pietų Afrikos bušmenai mituose apie katastrofą taip pat tvirtina, kad prieš tvaną Mėnulio danguje nebuvę.

Apie tai, kad kitados Žemės skliaute nebuvo Mėnulio III a. pr. Kr. rašė Apolonijus Rodoskis, Aleksandrijos didžiosios bibliotekos prižiūrėtojas. Jis šias žinias sėmėsi iš seniausių rankraščių ir tekstų, kurie vėliau buvo sunaikinti.

Austrų mokslininkas Hansas Herbigeris iškėlė planetų palydovų kilmės hipotezę. Jo pateikiami įrodymai teigia, kad asteroidai ir mažosios planetos, skriejančios aplink Saulę, patenką į didžiųjų planetų traukos lauką ir tampą jų palydovais. Jeigu toks palydovas prieinąs iš išorinės orbitos pusės, jis aplink planetą sukąsis prieš laikrodžio rodyklę. Kaip pavyzdį galima paminėti mūsų Mėnulį, Saturno palydovą Japetą ir Jupiterio – „VIII“. Jeigu toks kūnas buvęs vidinėje orbitoje, jis imąs suktis pagal laikrodžio rodyklę. Pavyzdžiui – Saturno Febas ir Jupiterio „VIII“.

Žymusis tyrinėtojas G. Belamis, vystydamas Herbigerio teoriją, iškėlė hipotezę, kad Mėnulio orbita, prieš tampant jam mūsų palydovu, ėjusi tarp Žemės ir Marso. Po daugelio opozicijų Mėnulis pagaliau buvęs pagrobtas mūsų Žemės traukos lauko. „Tačiau naujasis palydovas pasirodė besąs pavojingas laimikis. Jis tuoj pat giliai paveikė trigubą Žemės „organizmą“: atmosferą, hidrosferą ir litosferą.“


Gorbovskis A. Istorinės hipotezės ir mįslės//
Mokslas ir gyvenimas.– 1963.– Nr. 2.– P. 26-29; Nr. 4.– P. 25-28; Nr. 5.– P. 26-28.