Straipsnių sąrašas

„Saulė buvo arčiau Žemės“

Jau esame pateikę senovės duomenis, kad po katastrofos staiga pasikeitęs žvaigždėtojo dangaus vaizdas. Logiškiausia būtų tarti, kad tai įvyko, pasikeitus regėjimo kampui, atseit, pakitus pačios Žemės padėčiai. Matyt, ne tik ašigaliai pasistūmėjo, bet ir Žemė nukrypo nuo savo ankstesnės orbitos.

Pagal G. Herbigerio hipotezę, Mėnulis, kadangi jis sukasi aplink Žemę prieš laikrodžio rodyklę, galėjo prie mūsų planetos priartėti tiktai iš išorinės jos orbitos pusės. Vadinasi, tokio kūno įsiveržimas į Žemės sferą turėjo jos orbitą padaryti ilgesnę, tuo pačiu sulėtinęs jos sukimąsi aplink savo ašį.

Visos tautos prieštvaninį pasaulį vaizduoja šiltą, žmonėms tada nereikėję drabužių, o derlinga žemė duodavusi kelis derlius per metus. Apie tai pasakoja ir arkadų, legendinės Arkadijos gyventojų, ir Amerikos indėnų padavimai, ir senovės persų knyga Zend-Avesta, ir kinų šaltiniai. Apie tai pasakoja ir šventoji majų knyga „Čilam Balam“.

Ramiojo vandenyno ir Borneo salose taip pat esama padavimų, kaip kitados dievas, nusprendęs, kad Saulė ir dangus esą perdaug arti Žemės, „pakėlė visą dangų į dabartinį jo aukštį kartimi“.

Galbūt, kaip tik šie prisiminimai apie staigų klimato pasikeitimą kai kuriose religijose įgavo formą mito apie praradimą palaimintos protėvynės, apie išvarymą iš rojaus. Toks padavimas egzistuoja ne tik senovės judėjų tradicijoje, iš kur jis pateko į krikščionybę, bet ir Indijoje, ir religiniuose Amerikos mituose.

Daugelyje seniausiosios istorijos šaltinių esama duomenų apie neįprastą prieš katastrofą gyvenusių žmonių ilgaamžiškumą. Apie tai kalbama Biblijoje. Ir iš Babilono molinių lentelių dantiraščio mes sužinome apie fantastiškai ilgą šumerų karalių amžių. Arabai pasakoja apie savo senolį šed Ad-Ben-Adą: jis išgyvenęs keletą amžių. Iki šiol arabai kalba: „Senas kaip Adas“. Padavimų apie žmonių ilgaamžiškumą aptinkame ir Amerikoje. Gvatemalos indėnai save kildina iš tūlos At-titos, kuri gyveno, jei patikėsime legenda, 400 metų.

Įvairiais amžiais mokslininkai ir istorikai skirtingai aiškino šį ilgaamžiškumą. Pavyzdžiui, J. Flavijus, kalbėdamas, kad žmogaus gyvenimas sutrumpėjęs iki 120 metų, ilgo gyvenimo priežasties ieškojo kažkokiame ypatingame maiste, kurį žmonės vartoję prieš tvaną.

O gal metais tada buvo laikomas kitoks laiko tarpas? Iš tikrųjų, tarus, kad Žemė pakeitė orbitą, naująjį kelią apie Saulę ji turėjo praeiti jau ne per tą patį laiką, kaip anksčiau. Tada tenka pripažinti, kad ne visada 365 dienos sudarė Žemės metus. šiuo atžvilgiu labai įdomūs radiniai priešistoriniame Tiahunaku mieste. šis miestas, tiksliau, jo griuvėsiai, yra Anduose, 4000 m aukštyje. Tačiau pasirodo, Tiahunaku ne visada buvo tokiame aukštyje. Uosto liekanos, skraidančių žuvų piešiniai, kriauklės ir nuosėdos rodo, kad kitados šis miestas buvo jūriniu uostu ir, vadinasi, nebuvo aukščiau jūros lygio. Tiesa, geologai Andų iškilimo laiką priskiria terciarui, kada Žemėje, atrodo, dar neturėjo būti žmonių.

Tiahunaku daugybės simbolinių piešinių, iškaltų akmenyje, tarpe rastas keistas kalendorius. Jis buvo iššifruotas labai neseniai. Akmenyje iškaltų pumų galvos reiškė naktis (puma išeina medžioti tik naktį). Kondorų, dienos paukščių, galvos simbolizavo dienas. Tam tikri ženklai reiškė Saulę ir kitus dangaus kūnus. Sąlyginai buvo pavaizduotas ir Saulės judėjimas, ir tuometinė Žemės orbita. Tačiau keistas dalykas: pagal kalendorių, rastą Tiahunaku, metai prilygo 290 dienų!

S. Belamis, padaręs šį atradimą, mano, kad per šį laiką Žemė apsisukdavo aplink Saulę, prieš patenkant mūsų planetai į dabartinę orbitą.

Jau kalbėjome, kad daugelis senovinių padavimų ir mitų tvirtina, kad pasaulinė katastrofa, apie kurią pasakojama, ne pirmoji, kurią pergyveno mūsų Žemė. Jeigu tai tiesa, tai tampa suprantama ir kita kalendoriaus kilmė. Mat, majai, be įprastinio kalendoriaus, griežtai patikrinto ir turinčio 365 dienas, turėjo dar vieną kalendorių. Tai buvo vadinamasis šventasis kalendorius, apie kurio kilmę iki šiol nieko nežinoma. šventojo kalendoriaus metus sudarė 260 dienų. Galima manyti, kad jis priklauso dar ankstesniam mūsų Žemės istorijos periodui. Po kiekvieno iš Žemės „šuolių“ jos apsisukimo aplink Saulę periodas, matyt, keitėsi. Taigi kūnas, priartėjęs prie Žemės, turėjo paveikti ir paros trukmę.

Taigi tarus, kad metai buvo žymiai trumpesni už dabartinius, o kiekviena diena buvo šiek tiek trumpesnė už mūsiškąją, pasakojimai apie ilgą mitinių senovės herojų amžių atrodys jau nebe tokie fantastiški.