Straipsnių sąrašas

Apie ką kalba kalendoriai?

Galima pamėginti ir tiksliau priartėti prie katastrofos datos. Žinomas tyrinėtojas Julius Opertas maždaug prieš šimtą metų vienoje mokslinių konferencijų Briuselyje padarė pranešimą apie keistą senovinių įvairių sistemų kalendorių skaičiavimo pradžios sutapimą.

Senovės egiptiečių saulės ciklas turėjo 1460 metų. Žinoma vieno šių ciklų pabaigos data – 1322 m. pr. Kr. Nuo tų metų atėmus septynis ciklus po 1460 metų, gaunama 11 542 m. pr. Kr.

Senovės asirų kalendorius buvo sudarytas iš mėnulio ciklų, kurie turėjo po 1805 metus kiekvienas. Vienas tokių ciklų baigėsi 712 m. pr. Kr. Pasirodo, reikia atimti taip pat lygų ciklų skaičių (šešis), kad būtų gauta ta pati data – 11 542 m. pr. Kr. Reikia manyti, kad tai ne atsitiktinis sutapimas.

Logiška galvoti, kad kažkoks didelis įvykis sudarė pagrindą šių tautų metų skaičiavimui. Tai patvirtina ir dviejų kitų kalendorių sulyginimas: majų ir senovės indų. Senovės Indijoje mėnulio-saulės kalendorinį ciklą sudarė 2850 metų. Amžius „Kalijuga“ prasidėjo 3102 m. pr. Kr. Nuo šios datos atėmus tris ciklus, gaunamas rezultatas – 11 652 m. pr. Kr.

Majų kalendoriaus pradžia – 3373 m. pr. Kr., kalendorinis ciklas – 2760 metų. Ir vėl, atėmus nuo pradinių 3373 metų ištisą eilę ciklų (tris), vėl gauname 11 653 m. pr. Kr. Vienerių metų skirtumas tarp indų kalendoriaus pradžios ir majų kalendoriaus pradžios gali būti lengvai paaiškinamas tuo, kad jie buvo pradėti vienais metais, bet skirtingais mėnesiais.

Taigi turime dvi įsidėmėtinas datas. Ar ne su jomis susijusi katastrofa, kurios laiko mes ieškome?

110 metų tarpą tarp 11 652 ir 11 542 m. galima laikyti laikotarpiu tarp katastrofos pradžios ir jos baigmės. Chaosas po katastrofos ne iškart liovėsi. Jau esame minėję, kad tautų atmintyje išlikęs prisiminimas apie ilgą smarkaus atšalimo epochą. Jį galėjo sukelti ne tik Žemės ašigalių postūmis ir spėjamas jos orbitos pasikeitimas, bet ir tikriausiai tai, kad dėl gausių ugnikalnių išsiveržimų viršutiniai atmosferos sluoksniai buvo užteršti dujomis ir pelenais ir blogai praleido saulės šviesą. Ir Amerikoje, ir Azijoje esama padavimų apie Saulės dingimą po pasaulinio tvano, apie užgesusią Saulę. Talmude skaitome, kad po „išvarymo iš rojaus“, kitaip tariant, katastrofos. Saulė pasislėpė.

„Sustingo iš siaubo Adomo širdis.

– Vargas man! – jis suriko. – Už mano nuodėmę užgeso dienos žibintas, ir pasaulis vėl virto chaosu.“

Galbūt, kai kuriuose rajonuose žmonių karta gyveno ir mirė, taip ir nepamačiusi spindinčios Saulės. Kada pagaliau prasiskleidė sunki amžinai švininio dangaus marška ir pažvelgė Saulė, buvo ženklas, kad kataklizmų epocha baigėsi. Saulės pasirodymas po ilgo šalčio ir tamsos periodo buvo, reikia manyti, priežastis Saulės kultui atsirasti.