Straipsnių sąrašas

Slibino ir paukščio kova

Religiniai mokymai dažnai naudodavo simboliką, kurios slapta prasmė tebuvo žinoma nedaugeliui išrinktųjų.

Mituose apie Žemės kilmę (jų galima aptikti įvairių žemynų tautose) tvirtinama, kad kitados, prieš atsirandant sausumai, visa dengęs vandenynas, kuriame gyvenęs kažkoks Pirminis Pradas, turėjęs Slibino pavidalą. Būdamas vandenyno ir apskritai didelio vandens ploto simboliu, Slibinas (arba drakonas) Įkūnijo kosminį chaosą, pirminį pasaulio būvį, iki atsirandant gyvybei. Jis buvo grįžimo į šį pirminį būvį simboliu, gyvybės sunaikinimo, katastrofos ir tvano simboliu.

Pavyzdžiui, indų mitologijoje protingajam pradui, kuris vadovaująs pasaulio vystymuisi, priešpastatyta antagonistinė didžiulio Slibino formos jėga. Tai Pasaulio Bedugnės Slibinas, kuris veržiasi įstumti pasaulį į pirminio chaoso būvį. Kartą šis Slibinas, gyvenantis pasauliniame vandenyne, pagrobęs Žemę ir pasinėręs su ja į vandenyno dugną. Dievas Višnu kovoje su Slibinu išlaisvinęs Žemę ir vėl ją iškėlęs virš vandens.

Tikriausiai šis alegoriškai išreikštas prisiminimas apie Žemės nugrimzdimą yra katastrofos, po kurios sekė milžiniškas potvynis, atspindys.

Senovės Babilono tradicija pasakoja apie Marduko (vieno iš Saulės dievo įkūnijimų) grumtynes su siaubingu Slibinu Tiamatu – chaoso ir pirminio pasaulio būvio simboliu.

Egipte priešingu pasaulinei tvarkai pradu taip pat buvo Slibinas, „kosminis drakonas“. Kartais jis pasirodydavo Slibino Apopo, įkūnijančio griaunamąsias tamsos jėgas, kai kada Slibino – vandens dievo, sukeliančio potvynius, arba dievo Setho, reiškusio aklas gamtos jėgas, pavidalu. Senovės egiptiečių supratimu, saulei leidžiantis ir jai tekant. Slibinas Apopas mėgindavęs paskandinti laivą, kuriuo dangumi plaukiąs Saulės dievas Ra.

Indų tradicija taip pat pasakoja apie Slibiną Nakhašą, gyvenusį pirminiame visatos vandenyne. Jis yra jėgų, priešingų vyriausiajam (saulės) dievui Jahve, įkūnijimas.

Panašiai buvo vaizduojamas ir Indonezijoje, ir Kinijoje, ir Japonijoje, Amerikoje pradas, kurio valdžioje yra visi Visatos vandenys, simbolizuojamas Slibinu. Tai plunksnotas Slibinas Tialokas. Kad jam įsiteiktų, žmonės kasmet masiškai jam aukodavo vaikus.

Taigi Slibinas, vandenų saugotojas, pirminio chaoso simbolis, visur priešpastatomas gyvybės, kūrimo pradui, paprastai Saulės dievui. Indijoje tai Višnu, Judėjoje Jahve, Egipte dievas Ra arba dievas Horas.

Saulės dievas, nugalintis tvano vandenų Slibiną, paprastai vaizduojamas kaip paukštis, o simboliškai – kaip jau mums pažįstamas sparnuotasis diskas. Taip, dievas Horas, pasivertęs sakalu, vaizduojamu sparnuoto disko pavidalu, puola Sethą, pasivertusį Slibinu. Kova baigiasi tuo, kad Sethas „pasivertė riaumojančiu Slibinu, kuris pasislėpė oloje, žemėje“. Simboliškai tai turėtų reikšti, kad tvano vandenys nuslūgo po žeme.

Horo grumtynių su Sethu metu Sethas išplėšė kairiąją Horo akį ir numetė ją į tolimą Visatos kraštą. Nakties dangus sutemo. Tada dievas Tothas surinko akies dalis ir grąžino ją Horui. Danguje vėl suspindo Mėnulis. Mat, pagal sudėtingą religinę egiptiečių simboliką, kairioji Horo akis reiškė Mėnulį, šiame epizode matomas dar vienas nurodymas, kad katastrofa kažkokiu būdu buvo susijusi su Mėnuliu.

Taip kosminė katastrofa, kitados ištikusi Žemę, paslaptingoje simbolikoje, suprantamoje tik siauram išrinktųjų ratui, iškyla kaip kova dviejų pradų. Slibino ir Paukščio kova, arba Slibino ir Sparnuotojo disko kova. šios simbolikos pėdsakų galima rasti ir krikščionybėje. Slibino (velnio) – žmogaus išvarymo iš roįaus priežasties – ir Paukščio, balandžio formos (šventos dvasios) – vyriausiojo dievo simbolio – priešpastatyme.

Neatsitiktinai Sparnuotojo disko simbolis, priklausęs, kaip matėme, visiškai skirtingoms civilizacijoms ir religijoms, visur turi vienodą prasmę: saugotojas nuo pražūties, gyvybės priešo nugalėtojas.

Įdomu pažymėti vieną įdomų prietarą, bendrą daugumai Žemės rutulio tautų. Užmušus gyvatę, jos giminaičiai būtinai atkeršiją, pasiųsdami potvynį arba lietų. Pagal Indonezijos legendą, didžiulio pitono užmušimas kitados sukėlęs tvaną. Tokio prietaro esama ir Indijoje. Jo kilmė labai sena, dar Rig-Vedoje galima pasiskaityti apie dievo indros žygį – jis „paėmė griaustinio akmenį, smogė juo į drakoną ir išlaisvino vandenį“.

Įdomų pirminių Slibino ir Paukščio simbolių pavyzdį pateikia Dž. Frezeris. Kad sukeltų lietų, anučos genties (Australija) atstovai, kurių totemas yra paukštis, gaudo gyvatę ir ją užmuša vandenyje, šitaip ritualinė scena tarytum pakartoja Slibino ir Paukščio grumtynes.

Rajonuose, kur gyvačių mažiau, jų vietą užima varlės. Laikoma, kad varlės užmušimas būtinai sukeliąs lietų arba potvynį. šitokios pažiūros esama Amerikoje, Australijoje, Indijoje ir kai kuriuose Europos rajonuose. Kad varlės užmušimas neišvengiamai turi sukelti potvynį ir katastrofą, siciliečiai buvo taip giliai įsitikinę, kad Sicilijoje buvo draudžiama užmušti varlę, grasinant mirtimi.

Taip tęsiasi plonas siūlas nuo katastrofos, sukrėtusios kitados planetą, iki prietaro: užmušti varlę – reiškia lietų.