Straipsnių sąrašas

Keisti radiniai

Pastarųjų metų archeologiniai radiniai žymiai pakeičia mūsų supratimą apie žmogaus egzistavimo Žemėje laiką. šį laiką toli į praeitį nustumia zindžantropas, kurį surado L. Likis Afrikoje. Mokslininkas tvirtina, kad zindžantropas gyveno prieš 1 milijoną 700 tūkstančių metų. Tačiau zindžantropas jau mokėjo pasigaminti primityvius akmeninius Įrankius ir jais naudotis.

Dohenio archeologinė ekspedicija 1924 m. viename šiaurės Arizonos tarpeklyje aptiko keisto gyvūno piešinį uoloje. Jis buvo išbraižytas aštriu silicio gabalėliu. Pats Dohenis mano, kad tai vienos dinozaurų rūšies – tiranozauro – paveikslas. Piešinį uoloje sulyginus su šio gyvūno išvaizda pagal šiuolaikinę restauraciją, su Dohenio nuomone sunku nesutikti. (Žinoma, tik tuo atveju, jei tai ne padirbinys, – istorijai žinomi ir tokie atvejai). Taip pat žinomas gyvūno, kurį žinovai vadina stegozauru, paveikslas, – tai taip pat viena dinozaurų rūšis. Tačiau priimta manyti, kad ir tie, ir anie išmirė jau kreidos periode, mezozoinėje eroje, prieš dešimtis milijonų metų. Jeigu išvados, daromos remiantis šiuo radiniu, teisingos ir ankstyvasis žmogus iš tikrųjų buvo paskutiniųjų dinozaurų amžininkas, tai, matyt, arba atskiri dinozaurų atstovai išmirė žymiai vėliau, negu manoma, arba protingo žmogaus istorija nusitęsia žymiai toliau į praeitį. Tačiau tikriausiai galima teigti ir viena, ir antra.

Galima, žinoma, ginčytis dėl geležinio meteorito, rasto Australijoje, anglies sluoksniuose, šis meteoritas, kaip tvirtinama, turįs apdirbimo žymių. Archeologinis žurnalas „Proceedings of the Society of Antiquities of Scotland“ taip pat rašo apie primityvų geležinį įrankį, rastą škotijoje, akmens anglies klode.

Kiti duomenys, kurie priklauso jau žymiai artimesniam mums periodui, taip pat rodo netikėtai aukštą žmonių, gyvenusių tolimiausioje praeityje, žinių lygį. Pavyzdžiui, amerikiečių mokslininkui Arlingtonui H. Maleriui šiaurės Amerikos teritorijoje pavyko surasti prieš 7000 metų egzistavusios metalurgijos žymes. Mičigano ir Ontario ežerų rajone aptikti kažkokios civilizacijos pėdsakai – maždaug prieš 7500 metų mokėta gaminti įrankius iš vario. Į pietus nuo dabartinės Meksikos sostinės po lavos sluoksniu aptikta keturaukštė pakopinė piramidė, kurią sunaikino staigus ugnikalnio išsiveržimas laikotarpyje maždaug prieš 7-13 tūkstančių metų. ši piramidė yra aukštokos civilizacijos paminklas. Apie šią civilizaciją nieko nežinoma.

Tačiau jokios žinios neatsiranda staiga, iš niekur. Žmonės pamažu sukaupia patyrimą. Taigi šiuo požiūriu pažvelgus į tokius radinius, gana aukštų civilizacijų atsiradimas Žemėje, atseit, žmonių bendruomenės išsivystymo laikas, žymiai atsitraukia praeitin.

Iškyla klausimas: kodėl šitokie radiniai tokie reti? Kodėl mes kol kas negalime surasti miesto ar nors didelės gyvenvietės su neginčijamais labai senos, aukšto žinių lygio materialiniais pėdsakais? Svarbiausia, matyt, ne vien laikas, kuris nutrina viską. Juk mes nežinome, kur ieškoti šių spėjamos aukštos civilizacijos pėdsakų. Netgi šumere, kur kasinėjimais užsiima ištisos mokslininkų kartos, iki šiol atkasta ne daugiau kaip viena šimtoji kitados čia buvusių miestų. Archeologų kastuvas dar nepalietė 99 procentų griuvėsių.

Dauguma anksčiau minėtų radinių ne nauji. Apie juos buvo pasakota įvairiuose leidiniuose, paskui jie būdavo užmirštami, juo lengviau, kad jie blogai siejosi su jau nusistovėjusiu žmonijos istorijos supratimu. Tačiau, šiuos duomenis surinkus į krūvą, gaunamas įdomus vaizdas. Galima tvirtinti, kad seniausiais laikais, toli iki spėjamosios kosminės katastrofos, Žemėje jau egzistavo aukštokas žinių lygis.

Taigi dabar jau ne toks neįtikimas atrodo Herodoto ir jo amžininkų tvirtinimas, kad rašytiniai egiptiečių šaltiniai yra 17 tūkstančių metų senesni, Bizantijos istorikas Sinelijus minėjo kažkokius užrašus, vadintus „Senovės kronikomis“, kurias vedė Egipto žiniai 36 525 metus.

Tiesa, iki šiol rašto atsiradimas datuojamas žymiai vėlesniu periodu. Bet šio klausimo negalima laikyti galutinai išaiškintu. Nei majų civilizacija, nei Babilonas, nei Egiptas, nei Kinija, nors jie ir ilgai vystėsi, taip ir nepriėjo fonetinio alfabeto. Tuo metu fonetinis alfabetas – baigiamasis rašto vystymosi etapas – staiga, pavyzdžiui, atsiranda pas finikiečius galutinai ir tobulai suformuotas. Apie pačių finikiečių kilmę esama įvairių nuomonių. Tačiau aišku viena: prieš atsirandant fonetiniam alfabetui, raštas turėjo praeiti ilgą formavimosi etapą.

Apie kažkokius tekstus, kurie buvo parašyti kolonoje, kai paaiškėjo, jog artinasi katastrofa, ir juose skelbiamas svarbias žinias, rašo ir senovės egiptiečių istorikas Manetas: „šie užrašai, padaryti šventąja kalba ir šventaisiais ženklais Toto, pirmojo Hermio, po potvynio buvo išversti <...> ir užrašyti hieroglifais.“

Senovės istorikas ir mokslininkas Juozapas Flavijus „Indų senovėse“ rašo apie žmones, kurie, bijodami, kad artėjanti katastrofa sunaikinsianti sukauptąsias žinias, pastatę du stulpus: plytinį ir akmeninį. Juose jie užrašė savo žinias. „Jeigu plytinis stulpas žūtų potvynio metu, paliktų akmeninis, kuris supažindintų žmones su užrašu.“ Flavijaus žodžiais tariant, akmeninė kolona dar gyvavusi jo gyvenimo metu.

Strabonas taip pat mini kažkokius tekstus, užrašytus prieš tvaną, kurie buvę Pirėnų pusiasalyje. Druidai rėmėsi kažkokiomis „Ferilto knygomis“, parašytomis prieš katastrofą.