Straipsnių sąrašas

A. Avtorchanovo knygoje, parašytoje 1970-aisiais metais, pirmą kartą iš esmės pabandyta politologiškai įvertinti Brežnevo epochą.

„Mes jį matėme per televiziją. Plačiais, ritmingais soldafono žingsniais, žvelgdamas arogantišku, ponišku aukšto pareigūno žvilgsniu, žmogus išėjo į tribūną ir pradėjo skaityti iš lapelio: „Plenumas vienbalsiai išrinko TSKP CK Generaliniu sekretoriumi draugą Leonidą Iljičių Brežnevą“.

Audringi puikiai išdresiruotos salės aplodismentai pavirsta ne į ovacijas, pažįstamas mums dar nuo Stalino laikų, o tarsi į devintąją bangą: penki tūkstančiai žmonių salėje ir tūkstantis svečių ložėse lyg pagal komandą pašoka iš vietų ir pašėlusiai šaukia: „Valio, valio, garbė, garbė!..“

Tatai galėjo tęstis ilgai, jeigu oratorius tribūnoje valdingu rankos mostu prezidiumo pusėn nebūtų padaręs gesto, reiškiančio: „Gana, sėskitės!“

Oratorius tribūnoje buvo pats Brežnevas.

Tiktai po pranešimo apie jo paties išrinkimą Brežnevas paskelbė Politbiuro ir CK sekretoriato sudėtį, visur įvardindamas save ne alfabeto tvarka, o pirmuoju“.

1982 metų lapkričio 7-ąją, trys dienos prieš mirtį, nusenęs tarybinis vadas, iš abiejų pusių prilaikomas pagalbininkų, stabteldamas kiekvienoje laiptų aikštelėje pailsėti, vargais negalais pakilo į Lenino mauzoliejaus tribūną. Jis ten prastovėjo keletą valandų, sveikinamai pakėlęs sumedėjusią ranką. Buvo dešimt laipsnių šalčio, senas kraujas nešildė, ir raumenys pabrinkusiame veide pastiro. Tai buvo atsisveikinimas su jam kadaise priklausiusia Raudonąja aikšte, Maskva, Rusija, – po savaitės į mauzoliejų pakilo jo kolegos, ir įpėdinis Jurijus Andropovas pradėjo gedulingą mitingą. Karstas buvo nuleistas į kapą prie Kremliaus sienos tarp mauzoliejaus, kur gulėjo tarybinės valstybės įkūrėjas, ir tarp kapo, kuriame buvo palaidotas Lenino įpėdinis Stalinas, kuriam valdant, Brežnevas pradėjo savo politinę karjerą.

Kartu su Stalinu jis pakildavo į mauzoliejų, užstotas pirmojo rango vadų. Paskui – su Chruščiovu, kuriam tarnavo ištikimai ir teisingai, kol jo nenuvertė 1961 metų rudenį ir nepakeitė partijos vadovo poste.

Pastaruoju metu jis čia tovėdavo faktiškai vienas, apsuptas iškilmingos svitos – Politbiuro, iš kurio pasitikėjo tik vienu nariu – Andropovu. Jam visiškai patikėjo savo sosto apsaugą nuo pretendentų, kadangi pats Brežnevas jau nebesugebėjo dėl senatvės gilintis į Kremliaus intrigas, be kurių nebuvo įmanoma nei užimti valdžios, nei jos išlaikyti. Andropovo saugomas, jis ramiai pragyveno keletą metų ir kartu pasmerkė save baisingai paskutiniųjų metų agonijai, kai nebeturėjo jėgų apginti nuo aukštas vietas užimančios sargybos ne tik artimiausiųjų draugų bei bendražygių, bet netgi šeimos. Nes niekas taip nepavojingas diktatoriui, kaip nuosava apsauga.

Bet ar jis buvo diktatorius?

Nebent išoriškai.