Straipsnių sąrašas

– O tu, Lionia, nebijai, – staiga paklausė motina, priblokšta visos šios prabangos ir turtų, – kad staiga į valdžią ateis bolševikai?

Vladimiras Medvedevas, saugojęs generalinį sekretorių, štai ką prisimena.

Brežnevo apsaugos tarnybos viršininkas buvo Aleksandras Riabenka, jis 1938 metais vežiodavo Leonidą IIjičių biuiku. Riabenka 1973 metais padarė mane savo pavaduotoju. Kaip tik prieš tai man buvo nutikusi tokia istorija. Brežnevas pakvietė vasarą pailsėti viloje Kryme marčią su vaikaičiu Andrejumi. Berniukui buvo šeši ar septyni metai, jis nuolat prapuldavo vilos teritorijoje, visi jaudindavosi, apsauga bėgiodavo ir ieškodavo. Pagaliau Leonidas Iljičius paprašė paskirti žmogų, kuris nuolat prižiūrėtų berniuką. Patikėjo man. Nuo pat ryto landžiodavome po apylinkes, aš dar, žiūrėk, nespėjęs papusryčiauti – Andrejus jau laukia. Ir štai vienąsyk surandu jį bambukų giraitėje laužant jaunus medelius, o jų ir taip ten gana reta. „Andrejau, negalima!“ – „Aha, negalima...“ Ir toliau laužo. Aš pliaukšt jam per užpakalį. Juk buvau eilinis. Mažiausias genseko nepasitenkinimas, ir manęs čia nebus. Bet berniukas nesiskundė ir net atsiprašė. Kiek kartų aš jį prisiminiau vėliau, kai Raisa Maksimovna skųsdavo mane Gorbačiovui dėl visokių niekų, o kambarinę išvijo, kai ta tik pamėgino sugėdinti Gorbačiovų vaikaitę... Taip aš pradėjau darbuotis Brežnevo šeimoje. Netrukus tapau jiems savas, netgi surinkdavau ir sudėdavau į lagaminą Leonido Iljičiaus daiktus, kai važiuodavome į komandiruotę. Aš ir dabar manau, kad asmeninė apsauga vadinama asmenine, nes iš esmės ji tvarko ir šeimos reikalus.

Brežnevas labai mylėjo dvi moteris – motiną ir žmoną. Motina, mažytė, liesutė, ilgokai gyveno viloje, paprastai sėdėdavo prie įėjimo. Rytą išvažiuojame – sėdi, grįžtame vakare – sėdi, tarsi nebūtų net atsikėlusi, ir taip kiekvieną dieną. Jis kartkartėm prieidavo: „Mama, žiūrėk, saulė kepina, eik į šešėlį“. Labai verkė, kai ji mirė, ir kai nešė karstą, ir kai užkasė – verkė. Su žmona jis elgdavosi labai švelniai, netgi senamadiškai, smarkiai jaudinosi, kai ji sunkiai sirgo diabetu: „Kaip nors Vitią pastatyti ant kojų...“ O ji pergyveno jį dešimt metų. Mes trise dažnai žiūrėdavome televizorių. Pamačiusi ekrane vyrą, Viktorija pagyvėdavo: „štai koks tu šaunuolis!“ Vėliau, kai Leonidas pradėjo švebeldžiuoti, jau ironizuodavo. Iš dainininkų Brežnevas mėgo Utiosovą, šulženko, štokolovą, Magomajevą. Nemėgo Pugačiovos ir Vysockio. Iš estrados artistų jam patikdavo Raikinas, iš kino – Andrejevas, Bernesas, Kriučkovas, Matvejevas, Glebovas, Tichonovas. Kai Brežnevas pavėluotai pamatė „Septyniolika pavasario akimirkų“, medicinos sesuo, įgijusi genseko pasitikėjimą (su ja susiklostė ypatingi, sakykim, santykiai), staiga pasakė Leonidui Iljičiui, kad žvalgybininkas Isajevas gyvas ir dabar, tik visų užmirštas. Iš pradžių Brežnevas kamavo mus, reikalaudamas surasti Isajevą. Paskui pats paskambino Andropovui. Tas atsakė: patikrinome, tokio nėra. Tačiau Brežnevas buvo taip nusiteikęs apdovanoti nusipelniusį žmogų, kad teko Aukso žvaigždę įteikti aktoriui Tichonovui už Isajevo-štirlico vaidmenį.