Straipsnių sąrašas

Kai gensekas buvo jaunesnis, stalas lūždavo. Kartą vienam medžioklės ūkio direktoriui taip patiko juodieji ikrai, patiekti ant stalo, kad jis kirto juos šaukštais. Leonidas Iljičius palaukė, kol tas baigė, ir priminė: „Juk tai ikrai, o ne grikių košė“. Direktorius nesutriko: „Ką jūs sakote? O aš ir nepastebėjau“. Brežnevas nedelsdamas davė komandą: davinį sumažinti! Be to, Brežnevas ir jaunystėje, kai buvo stotingas gražuolis, griežtai sekdavo savo svorį, o prisidėjus amžiui ir ligoms, kova su svoriu pasidarė tarsi savotiška liga. Jis sekė kiekvieną šaukštą. Būdamas 178 cm, norėjo kad svoris būtų 90-92 kilogramai. Pusryčiams – kopūstai ir arbata. Aš prisipažindavau: „Po tokių pusryčių, Leonidai Iljičiau, ir kojų nepatempsi...“ Jis nusistebėdavo: „Tai tu alkanas likai? Vitia, – prašo žmonos, – atnešk jam dešros!“ Jeigu Brežnevas pasunkėdavo penkiais šimtais gramų, tai suirzdavo ir liepdavo pakeisti svarstykles. Visokių rūšių svarstyklės – vietinės gamybos ir geriausios užsienietiškos – stovėdavo ir užupio viloje, ir Zavidovo medžioklės namelyje, ir Kremliaus kabinete. Iš ryto – ant svarstyklių, prieš miegą – vėl svertis.

Prie žmonių jis įprasdavo, bendraudavo su jais nuoširdžiai ir poniškumo nepripažino. Be galo buvo pakantus. Tarkim, dirbo pas jį kirpėjas Tolia. Per dieną turėdavo ateiti du kartus: skusti ir sutvarkyti plaukų, Iljičiaus šukuosena buvo sudėtinga. Bet Tolia dažnai vėluodavo, o kartais ir visai neateidavo, nes mėgo išgerti. Brežnevas sėdi, laukia, karščiuojasi: „Jei dar kartą taip bus! Pats tuoj pat paskambinsiu, kad išvytų!“ Bet greitai atlėgdavo, ir kai Tolia pasirodydavo, užjaučiamai klausinėdavo: „Na, kaip šventes praleidai?“ – „Neblogai, susirinkome, trinktelėjome“. – „Stiklelį išlenkei?“ – „Teko, kaip neteks“. Blogiausia buvo ne tai, kad Tolia imdavo gerti ir neateidavo. Blogiau, kad jis atslinkdavo pagiringas ir gremždavo galingos valstybės vadovo veidą pavojingai šokčiojančiu skustuvu!

Kaltas ne Brežnevas, sistema susiklostė iki jo, visi jam. žiūrėdavo į burną. Vienąkart pasikvietė mane pas save, pamerkė ir šypsodamasis padavė telefono ragelį. Aš išgirdau Kapitonovo balsą, jis springdamas referavo gensekui, kad liaudis myli savo išmintingąjį vadą Leonidą Iljičių, jaudinasi dėl jo sveikatos ir svajoja kuo greičiau susitikti. Tai tęsėsi keletą minučių. Po pokalbio Brežnevas ėmė juoktis: „Jau labai jis nori būti kandidatas į Politbiuro narius“. Kandidatu Kapitonovas taip ir netapo.

Retai pasitaikantis įvykis buvo 1973 metų vasarą, kai Leonidas Iljičius viešėjo JAV. Niksonas pakvietė Brežnevą pas save į rančą, o vakare prezidento apsauga surengė priėmimai restorane KGB darbuotojų garbei. Kas buvo laisvas, nuėjo linksmintis, o aš, kaip jauniausias, saugau Brežnevo, kuris jau atsigulė, miegamojo duris. Beveik priešais – Niksono kambariai, ten vaikščioja du amerikiečiai, mano kolegos. Vaikščiojo, vaikščiojo ir nuėjo kažkur toli, o antrą valandą nakties Niksono miegamojo durys atsilapoja ir prieš mano nosį pasirodo JAV prezidento žmona Patricija su ilgais naktiniais baltiniais, basa. Ji ištiesė rankas ir žengė link Leonido Iljičiaus miegamojo. Aš pajudėjau jai priešais, o ji manęs nemato, žiūri kaži kur į viršų, neatsako į mano įkalbinėjimus, aš jos negaliu apsukti, ji atkakliai mėgina prasibrauti man pro nugarą. Ką daryti? Pakeliaują ant rankų ir nunešiau į miegamąjį. Ten degė tik žvakidė, viduryje stovėjo lova, Niksono, laimė, nebuvo. Paguldžiau Patriciją į lovą, po galva pakišau pagalvę, užklojau antklode ir ant pirštų galiukų išėjau. Amerikiečių apsauga jau bėgo prie manęs, aš jiems mostelėjau, kad susitvarkiau, jie ėmė juoktis ir stabtelėjo. Visą likusią naktį smarkiai nerimavau, o jeigu vėl staiga išeis? Rytojaus dieną vyko priėmimas ant vandenyno kranto, Niksono žmona visą laiką žvilgčiojo mano pusėn. Tikriausiai manė, kad aš jai prisisapnavau.