Straipsnių sąrašas

Per visus valdymo metus Čekoslovakijos vadovas Husakas buvo artimiausias ir ištikimiausias Brežnevo draugas. Leonidas Iljičius visada jam padėdavo net kritiškiausiomis aplinkybėmis, apie kurias ir dabar mažai kas žino. Katastrofoje žuvo Husako žmona, jis be galo sielvartavo, ir Maskvą pasiekė žinios, kad Husakas ėmė gerti. Brežnevas turėjo vykti į Prahą, kad padėtų draugui. Kaip tik šios išvykos išvakarėse Leonidas Iljičius medžioklėje dukart šautuvo taikikliu susižeidė iki kraujo: iš pradžių susitrenkė antakį, o paskui ir tarpuakį. Antrąją dieną mūsų delegacija turėjo aplankyti Prahos metro. Husakas mūsų laukė prie įėjimo į metro. Kai jis pajudėjo mūsų pasitikti, visi pamatė, kad jis visiškai girtas. Leonidas Iljičius pasibučiavo su Husaku ir vargiai išlaikė jį vertikalioje padėtyje. Įsivaizduokite du besibučiuojančius, apsikabinusius komunistų lyderius. Vienas – visiškai girtas, antro – praskeltas antakis ir tarpuakis. Po pietų porą valandų kalbėjosi su Husaku, kol tas galiausiai pareiškė, kad „užrišiąs“ ir, kaip sakoma, gerdavo tik alų.

Medžioklės metu Leonidas Iljičius mėgdavo nusileidęs iš bokštelio prieiti prie nušauto šerno, pasigėrėti laimikiu. Vienąkart jis pašovė stambų žvėrį, nusileido žemyn ir patraukė prie jo. Kai liko apie dvidešimt metrų, šernas staiga pašoko ir puolė Brežnevą. Jėgeris, kuris rankose laikė karabiną, akimirksniu nesitaikęs iššovė ir... nepataikė. Žvėris atšoko ir ėmė bėgti ratu. Asmens sargybinis tą dieną buvo Genadijus Fiodotovas, jis kairėje rankoje laikė karabiną, dešinėje – ilgą peilį. Sargybinis greitai įsmeigė peilį į žemę, karabiną permetė į dešiniąją ranką, bet iššauti nebespėjo – šernas puolė ant jo, pataikė snukiu į peilį, sulenkė jį ir nudūmė toliau. Asmeninės apsaugos pavaduotojas Borisas Davydovas ėmė trauktis atbulas, jo koja užkliuvo už kupsto ir vyriškis įgriuvo į balą – šernas peršoko per jį ir nulėkė į mišką. Leonidas Iljičius stovėjo šalia ir net nemirktelėjo. Borisas su mauzeriu rankoje pakilo iš makalynės, nuo jo tekėjo purvinas vanduo, visas apkibęs vandens augalais. Brežnevas paklausė: „O ką tu ten darei, Borisai?“ – „Jus gyniau“. šerno, kad ir kiek ieškojo, niekur nerado.

Panašiai nutiko ir gynybos ministrui maršalui Grečkai. Sužeistas šernas puolė ant jo, o Grečka su asmens sargybiniu – prie bokštelio.

Taip jau išėjo, kad maršalas dar bėga, o sargybinis jau pačiame viršuje. Grečka nusistebėjo: „O kaip tu čia pirma manęs atsidūrei?“ – „O aš jums kelią rodžiau, drauge maršale“. Sargybinio neatleido ir net nenubaudė.

Kai kuriems genseko bendražygiams jo pomėgis medžioti buvo tragedija. Žmonės sirgo, karšo, bet atsisakyti negalėjo –juk tai artimumo, pasitikėjimo ženklas! „Paskambink Kostiai, rytoj važiuosime“, – pasakydavo Brežnevas, ir aš skambindavau Černenkai. Žmona prašydavo: „Jūs kaip nors pasakykite Leonidui Iljičiui... Konstantinas Ustinovičius labai blogai jaučiasi“. Paimdavo ragelį pats Černenka: „Taip, Volodia, jaučiuosi nekaip“. – „Pranešiu, kad turi atvažiuoti gydytojai?“ – „Ne, ne“. Ir aš pasakydavau, kad Černenka visą naktį dirbo ir pavargo. Tada Brežnevas skambindavo, jau būdamas kelyje. „Kostia, mesk darbą. Tau reikia pailsėti“. Ir Černenka, neišgydomai sirgęs bronchų astma, keldavosi iš patalo ir važiuodavo... Bokštelyje sėdėti šalta, drėgna. Kiekvienąsyk Konstantinas Ustinovičius peršaldavo ir grįžęs namo guldavo į lovą su temperatūra. Medžioklė daugeliui užbaigė arba sutrumpino gyvenimą.

Amerikiečių kolegos niekada nebūtų įsiveikę su mūsų priedermėmis. Saugomojo lydėjimo teorija egzistuoja normalių, sveikų lyderių apsaugai, o mes globodavome bejėgius senukus, mūsų užduotis buvo – neleisti jiems pargriūti ir nusiristi laiptais žemyn.