Straipsnių sąrašas

Per Berlyną Brežnevas ir Honekeris važiavo stovėdami atviroje mašinoje viso pasaulio akivaizdoje, tačiau niekas nematė, kad aš išsitiesęs visu kūnu ant automobilio dugno, ištiesiau rankas ir laikau už nugaros beveik pakibusį nemažai sveriantį Leonidą Iljičių.

Amerikiečių kolegos niekada iškilmingų ceremonijų metu nelaiko savo šefo skrybėlės, portfelio arba popierių. Jiems nereikia rūpintis, kad nesugestųjų šefo svarstyklės, valyti daugybės medžioklinių šautuvų, nereikia šveisti kandiklių ir naktimis aprūkyti šefą, kuriam negalima rūkyti, bet pakvėpuoti dūmais norisi, nereikia prisikaišioti kišenių įvairių atsarginių šefo akinių su užrašais „toliui“, „skaitymui“, „pranešimui“. Rusų valdovų asmens sargybiniai visada buvo dar ir auklės.

1974 metų lapkričio mėnesį, kai išryškėjo silpnybė dovanoms ir apdovanojimams, Brežnevas labai pamėgo migdomuosius vaistus, „gydėsi“ be jokios kontrolės. Mes, apsauga, mėginome jį sulaikyti, atkalbinėdavome nuo kiekvienos bereikalingos tabletės, bet Čiazovas nedrįsdavo prieštarauti gensekui ir lengvai jam paklusdavo. Buvo bandoma pakeisti tikras tabletes „tuščiomis“. Paskui kažkas iš Politbiuro patarė Leonidui Iljičiui užgerti vaistus degtine, girdi, taip geriau veikia, gensekas pasirinko „Stumbrinę“ ir ji tapo jam kaip narkotikas. Mums tekdavo „Stumbrinę“ atskiesti virintu vandeniu. Leonidas Iljičius, išgėręs taurelę, suklusdavo: „Kažkodėl nesijaučia“.

Kad vaistai būtų vartojami saikingai, sugalvojo įsteigti nuolatinį medicinos postą, skirtą gensekui. Viena iš medicinos seselių, kaip tyčia, buvo jauna ir graži. Ji užmezgė su Brežnevu „ypatingus santykius“, ir jis nutarė: „Tegu būna viena“. Iš pradžių seselė buvo tyli, bet netrukus tapo pilnateise šeimininke, sėsdavosi už stalo su Politbiuro nariais, jai dalyvaujant buvo svarstomos tarptautinės problemos, netgi Andropovas prašė Čiazovo nušalinti šią damą, bet Čiazovas išsisuko: „Kažin ar KGB pirmininkas turi imtis tokių smulkių klausimų, kaip medicinos seselių darbo organizavimas“. Tos seselės vyras iš kapitono tapo generolu ir žuvo autoavarijoje 1982-aisiais – Brežnevo mirties metais. Seselę, kuri be jokių apribojimų duodavo tablečių gensekui, ir taip, žinoma, sutrumpino jo amžių, galiausiai pavyko nušalinti. Tačiau tam prireikė ištisos operacijos, kurioje dalyvavo KGB, vidaus reikalų ir sveikatos apsaugos ministerijų vadovybė. Ne gailestingoji seselė, o Mata Hari!

Viena, gensekas sirgo, jo asmenybė nyko. Antra, Viktorija Petrovna dažnai pakalbėdavo: „Lionia, gal išeisi į pensiją? Juk tau sunku. Tegu jauni...“ Jis atsakydavo: „Aš sakiau, neatleidžia“. Tai buvo tiesa. Vienas iš artimiausiųjų Brežnevo bendražygių Aleksandrovas-Agentovas paliudijo, kad per pastaruosius metus Leonidas Iljičius dukart prašėsi atleidžiamas, bet Politbiuro senbuviai nesutikdavo, daugelis iš jų atrodė nė kiek nemažiau apgailėtini.