Straipsnių sąrašas

Sukriošo Černenka, kuris irgi vartodavo dideles migdomųjų dozes. Kartą Brežnevas prakalbo su juo apie bjaurų sapną, Konstantinas Ustinovičius mašinaliai sumurmėjo: „Viskas gerai, viskas gerai“. Brežnevas plykstelėjo, supyko ir ėmė šaukti: „Kas čia gero? Aš negaliu miegoti!“ Černenka tarsi atsigodo: „A-a, tai negerai!“

Ir taip beveik visi. Po derybų Lenkijoje leidžiamės dideliais laiptais, staiga – triukšmas. Matome TSRS Ministrų tarybos pirmininkas Tichonovas krenta ir ritasi paradiniais laiptais iki pat apačios, pašliaužia grindimis ir sustoja, tiktai atsitrenkęs Gromykai į kojas. Aš paaiškinau Brežnevui: „Nikolajus Aleksandrovičius „nugurmėjo“.

Pats Gromyka, įteikdamas Leonidui Iljičiui eilinę didvyrio žvaigždę, staiga ėmė svyruoti, iš vienos pusės jį pečiu parėmė Andropovas, iš kitos – dar kažkas, ir taip iš abiejų pusių suspaustą išnešė.

Vienas iš šalies vadovų per svarbaus pasitarimo pertrauką užmigo tualete, sunerimusi apsauga turėjo laužti duris.

Kirilenkai, trečiam žmogui partijoje, prasidėjo galvos smegenų atrofija, bet jis ir toliau dirbo. Kartkartėm skambindavo Brežnevui: „Leonidai, sveikas, tai aš, Andrejus“. – „Girdžiu, girdžiu tave, Andrejau“. – „Tu žinai... – ir ilgai tyli. – Atleisk, iškrito iš galvos“. – „Na nieko. Prisiminsi – paskambink“. Jį ne kartą mėgino išleisti į pensiją, bet jis tvirtindavo esąs kupinas jėgų ir pasiruošęs darbuotis Tėvynės labui.

Apie generalinio sekretoriaus dukterį liaudyje sklido iš tiesų apokrifinės legendos, o Rojo Medvedevo apybraižas apie ją perrašydavo mašinėle, perduodavo iš rankų į rankas ir paslapčiomis skaitydavo.

„Dar mokykloje Galina pasižymėjo akiplėšišku ir savotišku charakteriu, jos nedomino nei politika, nei politinė karjera, kuria taip žavėjosi jos tėvas.

Tam tikrą laiką ji mokėsi Kišiniovo universiteto literatūros fakultete. Tačiau mokslai mažai domino Galiną. Viena išjos bendrakursių prisimena, kad pats Moldavijos CK pirmasis sekretorius L. Brežnevas ateidavo į universitetą ir prašydavo jos grupės studenčių paveikti jo dukterį ir bent jau įtikinti, kad ji įstotų į komjaunimą. „Labai negerai, – atvirai prisipažindavo Brežnevas, – aš vadovauju visos respublikos partinei organizacijai, o mano dukra nenori būti komjaunuolė“.