Straipsnių sąrašas

Rinkimų dieną, kai tarybinė televizija ketino surengti šou su Černenka centre, nieko neįtariantys užsienio korespondentai buvo pakviesti į rinkiminę apylinkę Architektų namuose, kur paprastai balsuodavo Konstantinas Černenka. Tačiau vietoje jo ten pasirodė Gorbačiovas, lydimas žmonos, dukters Irinos ir vaikaitės Ksiušos.

Michailas Sergejevičius perdavė savo biuletenį penkiametei Ksiušai ir padėjo jai įkišti jį į rinkimų urnos plyšį. Kai susigraudinę fotokorespondentai paprašė pakartoti šią sceną, jis plačiai skėstelėjo rankomis, nusišypsojo ir tarė: „Balsuojama tik vieną kartą“.

<...>

Vladimiras Medvedevas vadovavo TSRS prezidento Michailo Gorbačiovo apsaugai:

„1984 metų vasarą man buvo pavesta lydėti į Bulgariją Raisą Gorbačiovą. Man davė suprasti, kad ši kelionė turės įtakos mano likimui. KGB vadovybė numanė, kas bus kitas generalinis. Tai nujautė ir Raisa Maksimovna, kiekvieną dieną klausinėdama: „Kokia informacija iš Maskvos?“ Bet Černenka vis dar laikėsi. Ji smulkiai manęs klausinėjo, kas parenka aptarnaujantį personalą gensekui, kas tą personalą sudaro – virėjai, padavėjai, valytojos, parko darbuotojai, kas dar?“ Buvau prisiklausęs apie jos savimeilę ir valdingumą, bet Raisa Maksimovna iš pradžių man patiko.

Atėjęs į valdžią, Gorbačiovas pakeitė savo apsaugą, kuri jam ištikimai tarnavo septynerius metus, ir nepasirūpino nė vienu buvusiu darbuotoju. Paprastai taip nebūdavo daroma. Jam mane pristatė mano viršininkas – generolas Plechanovas. Gorbačiovas paklausė, ką aš dirbau. Pradėjau trumpai pasakoti apie tarnybą Brežnevo laikais, bet naujasis gensekas pertraukė: „Žinau, kaip jūs ten tarnavote. Visi karininkai girtavo“. Taip susipažinau su dar viena jo maniera: klausti ir neišklausius pačiam atsakyti“.

Asmeninis Garbačiovo sargybinis, išspausdinęs savo memuarus, pasirašytus Jano Kasimovo slapyvardžiu, irgi neištvėrė nepapasakojęs apie šeimininko žmoną bei dukterį.

„Apskritai sklido daug legendų apie „pirmąją ledi“, dalis iš jų – iš tikrųjų tik legendos. Bet gandai, kad Raisa energingai kišosi į politiką, turi pagrindo. Prisimenu, kaip Raisa ant takelio ilgai ir atkakliai stengėsi įkalbėti vyrą dėl vieno paskyrimo. Pagaliau Michailas nebeiškentė, piktai mostelėjo ranka: „Su savo ministrais kaip nors pats susitvarkysiu!“

Žinoma, tai buvo išimtinis atvejis! Bet apskritai Michailas siaurame rate galėdavo prapliupti „matais“. Kad nesprogtų.

Mano kolegos, dirbę su Gorbačiovu, kol jis dar nebuvo pirmasis šalies žmogus, prisimena, kad tada Raisa buvo visiškai kitokia. Ji važinėdavosi užmiestyje dviračiu, bendraudavo su aplinkiniais. Apskritai elgėsi visiškai natūraliai.

Deja, aš su ja susidūriau, kai ji jau buvo užgaidi, išpaikinta visuotinio dėmesio ir išoriško nuolankumo. Beje, už tai reikėtų „dėkoti“ jos artimiausiai aplinkai. Kiek kartų girdėjau pataikaujančius Kručinos, Boldino balsus. Ir ne tik jų. Aukštas pareigas užimantis diplomatas meilikavo: „Ak, kokia nuostabi jūsų anglų kalba! Juk tai Niujorko dialektas!“