Straipsnių sąrašas

Vienąsyk labai juo susižavėjęs pasakiau: „Jūs tarsi gimėte genseku“. Nusišypsojo, bet nieko neatsakė.

Aš nejučiomis lyginau. Brežnevai prie manęs bendraudavo kaip žmonės: „Lionia, tu...“, „Vitia...“ Šie – kaip scenoje: „Michailai Sergejevičiau...“, „Raisa Maksimovna, jūs...“ Vienąkart važiavome prospektu. Prie namo, kur gyveno Brežnevas, fasado buvo pritaisyta nedidelė lentynėlė. Kiekvieną sykį ant jos būdavo padėta šviežių gėlių. Gorbačiovas pakeliui į darbą pamatė tas gėles ir tiesiai iš mašinos paskambino Plechanovui: „Tu pravažiuoji pro dvidešimt šeštąjį namą? Lentynėlę prie fasado matei?“ Kitą dieną nebebuvo nei lentynėlės, nei gėlių. Šalia Brežnevo nesijausdavau tarnas, nors ir tekdavo jį aprūkyti vidurnaktį, saugoti nuo kritimų, skiesti „stumbrinę“ virintu vandeniu, tačiau niekada nebuvau pažemintas, o čia – išdidus svetimumas, slaptumas ir netikėti Gorbačiovo šiurkštumo plyksniai, poniškos Raisos Maksimovnos užgaidos ir kaprizai... Aš iš arti stebėjau, kaip ima dvejintis žmogus, kaip jo žodžiai ima ~ visiškai nebeatitikti jo darbų. Jis įprato elgtis su liaudimi, o ne su žmonėmis. Sutiks pakeliui į Kremlių italų turistus: šypsosi, fotografuojasi atminčiai! O ėjo nuo jūros į vilą Kryme ir sutiko vietinius elektrikus, tai net iš veido išpuolė ir piktai pasakė man: „Jei dar kartą taip bus, paliksiu šią vilą!“ O kuo jie buvo kalti? Ėjo su reikalais, buvo tvarkingai apsirengę. Brežnevas, nors ir nesiskelbė esąs demokratas, būtų tiesiog paklausęs: „Kas atsitiko, vaikinai?“

Kai kartais iš CK vykdavome į Kremlių, pasitaikydavo, kad eidavome pėsčiomis. Aš stengdavausi įtikinti apsaugą: nelieskite žmonių, neatkreipkite į save dėmesio. Kai kurie praeiviai tiesiog nepastebėdavo mūsų, kiti pažindavo, šypsodavosi, ir nieko blogo neatsitikdavo. Bet retkarčiais jauni apsauginiai, einantys priekyje, jaudindavosi, neištverdavo, pašnibždomis griežtai reikalaudavo: „Pasitraukite, padarykite kelią“. Žmonės traukdavosi į šalis, suglumdavo, ir Gorbačiovas, tatai matydamas, piktindavosi: „Volodia, argi taip galima?“

Jis, kaip ir Brežnevas, nemėgo šarvuotos mašinos. Joje ankščiau, žemas stogas, blogesnė ventiliacija, langai neatsidaro. Bet galinga, langų stiklai mažiausiai septynių centimetrų storio. Ne tiktai kulka, bet ir granata jai nieko nepadarytų. Nebent tik liepsnosvaidis arba patranka galėtų jai pakenkti. Kai mes rekomenduodavome apsaugos priemones, Gorbačiovas atšaudavo: „Kas bus, tas bus, – nuo likimo nepabėgsi“.