Straipsnių sąrašas

 

Atrodytų, jog reikalas išspręstas. Sąmokslininkai uždaryti į kalėjimą. Aukos palaidotos.

Tuo tarpu Europos valstybių sostinėse buvo užvesta baisi mašina...

1914 m. liepos 7 d. Vienoje susirinko ministrų taryba. Sosto įpėdinio mirtis pakenkė monarchijos autoritetui ir Austrijos valdžia nutarė veikti ryžtingai. Svarbiausia buvo nuspręsti, kokia bus toji Austrijos intervencija. Užsienio reikalų ministras, grafas Leopoldas Berchtoldas manė, jog reikia paskelbti karą Serbijai. Jis kvietė pritarti Vokietijos pozicijai, kuri savo ruožtu rėmė bet kokius austrų veiksmus.

Kuo ryžtingesnis bus Austrijos apsisprendimas, kuo energingiau juos paremsime, tuo labiau tikėtina, kad Rusija turės laikytis taikos, – rašė valstybės sekretorius prie Vokietijos Užsienio Reikalų Tarnybos, charakterizuodamas savosios valstybės poziciją. – Jeigu konflikto lokalizuoti nepavyktų ir Rusija imtų atakuoti Austriją, įvyktų casus foederis, o tada negalėsime palikti Austrijos be pagalbos. (...) Nenoriu preventyvaus karo, tačiau jam prasidėjus, neturėsime teisės pasitraukti.

Austrijos valdžia, planuodama susidoroti su Serbija, o tai leistų geriau įsitvirtinti Balkanuose, suprato, kaip pavojinga konfrontuoti su Rusija. Be to, Vienoje buvo žinoma, jog Rusija pasirengusi sudaryti Balkanų valstybių sąjungą ir nukreipti ją prieš Austriją. Serbijos pavergimas sumaišytų rusų planus ir labai pakeltų monarchijos autoritetą pietinių slavų valstybių tarpe. Pasitarimo dalyviai nutarė, jog diplomatinis kelias nebus rezultatyvus; pasirinktas tik karinis sprendimas, prieš tai atlikus kai kuriuos diplomatinius veiksmus, bet tik tam, kad būtų sudarytas pakankamas pretekstas karui.

1914 metų liepos 23-sios popietę Austrijos pasiuntinys, baronas Vladimiras Gieslas fon Gieslingas Serbijos valstybės atstovui įteikė notą, kurioje buvo dešimt reikalavimų, turėjusių visiškai likviduoti Serbijoje bet kokius antiaustriškų veiksmų židinius.

Serbų valstybė savo atsakyme, kuris galėjo būti diplomatijos pavyzdžiu, sutiko vykdyti keliamus reikalavimus, tačiau baronas Gieslas nutarė, jog to nebus ir kartu su savo palyda išvyko iš Belgrado. Liepos 28 d. Austrija-Vengrija paskelbė karą Serbijai. Ir tada lavina pajudėjo.

Rusijos caras Nikolajus II negalėjo nieko neveikdamas žiūrėti, kaip Balkanuose veikia Austrijos kareiviai ir kaip nyksta Rusijos įtaka. Išleido įsaką apie dalinę mobilizaciją keturiuose kariniuose daliniuose iš trylikos.

Tai neramino Vokietiją ir vokiečių ambasadorius įspėjo Rusijos užsienio reikalų ministrą, jog panašūs tolesni veiksmai privers paskelbti mobilizaciją ir jo šalyje. Norėdamas sušvelninti gana karingą savo įspėjimą, pridūrė, jog tai nėra grasinimas, tik draugiškas požiūris.

Caras nepaklausė ir liepos 30 dieną paskelbė visuotinę mobilizaciją.

Vokietija atsakė ultimatumu, kuriame reikalavo atšaukti pasirengimą karui.

Caras to padaryti negalėjo, nes būtų pažemintas tiek pasaulio visuomenės, tiek savo tautos akyse.

Rugpjūčio 1-osios popietę Vokietija paskelbė mobilizaciją ir pradėjo karą su Rusija.