Straipsnių sąrašas

 

Tuojau pat į diplomatinį-karinį žaidimą įsitraukė Prancūzija, turėjusi su Rusija 1891-93 metų gynybos sutartį (papildytą 1899, 1900, 1911, 1912 metais) ir ėmė rengtis karui. Tai kėlė nuostabą, kadangi sutartis įpareigojo Prancūzijos valdžią pradėti konkrečius veiksmus tik tada, jeigu Vokietija užpultų Rusiją, o nieko panašaus neįvyko. Dar daugiau, Rusija, paskelbdama mobilizaciją, pirmoji pradėjo karo veiksmus prieš Vokietiją, taigi prancūzai tikrai turėjo žinoti, jog neprivalo laikytis sutarties su Rusija sąlygų. Kodėl tad tos valstybės vadovybė, niekada neskubėjusi laikytis savų įsipareigojimų, šį kartą pasielgė taip garbingai?

Prancūzijos vadovybė pagrįstai numatė, kad Vokietija, pradėjusi karą Europos Rytuose, smogs ir Vakarams. Nuo 1904 metų Prancūzija turėjo gana išsamią informaciją apie Vokietijos karo planus. Panašu, kad tą informaciją teikė aukštas pareigas turintis vokiečių karininkas, besislepiantis po „Keršytojo“ slapyvardžiu. Nėra žinoma, ar toks asmuo tikrai buvo, ar prancūzų žvalgyba jį prasimanė, kad apsaugotų tikrąjį informacijos šaltinį. Galimas ir toks atvejis, jog žvalgyba norėjo, kad Prancūzijos vadovybė patikėtų jų pateikta vokiškų planų versija, atsiradusia analizuojant šimtus žvalgybininkų raportų: visada tai daro gerą įspūdį, kad žvalgybai pavyko išnagrinėti svarbiausius karo planus.

Prancūzų karinių operacijų plane, pažymėtame kriptonimu „Planas XVII“, sąjungai su Rusija buvo skiriama gana svarbi vieta, nes, tinkamai įvertinus, buvo tikimasi, jog Rytų sąjungininkas gali mesti į kovą mažiausiai 800 tūkstančių kareivių. Atsižvelgiant į tai, rugpjūčio 1 dieną, praėjus kelioms valandoms po mobilizacijos paskelbimo Vokietijoje, Prancūzija pradėjo rengtis karui.

Didžioji Britanija, nors ir turinti per daug nevaržančią sutartį su Prancūzija (Entente cordiale – nuoširdų 1904 m. susitarimą), ramiai stebėjo, kaip vystosi įvykiai kontinente, manydama, jog jai nėra reikalo kovoti už hegemoniją Balkanuose.

Liepos 29-ąją šią nuomonę užsienio reikalų ministras, seras Edvardas Grėjus perdavė Prancūzijos ambasadoriui. Tačiau situacija žaibiškai pasikeitė, kai rugpjūčio 2-ąją vokiečių armija įžengė į Liuksemburgo Didžiosios Kunigaikštystės teritoriją. Galima buvo tikėtis, jog greitai bus pažeistas Belgijos neutralitetas, o vokiečių armija pasieks Lamanšo sąsiaurį. Tai kėlė didelį pavojų Didžiajai Britanijai. Rugpjūčio 4-osios naktį vokiečių armija peržengė Belgijos sieną. Tos pačios dienos 23 valandą Vinstonas Čerčilis, Pirmasis Admiraliteto lordas, informavo vyriausybės narius, kad įsakė laivynui rengtis kovai. Prasidėjo sausumos kariuomenės mobilizacija. Praėjus dar vienai valandai Vokietija pradėjo karą su Didžiąja Britanija.