Straipsnių sąrašas

– Nužudysite erchercogą Pranciškų Ferdinandą!

Kai organizacijos „Juodoji ranka“ vadovas ištarė tuos žodžius grupelei nepilnamečių vaikėzų, susirinkusių Sarajevo činšo namų rūsyje, akimirką tapo tylu. Ir staiga visi ėmė klykti, šokinėti, sveikinti vienas kitą. Kilo baisus triukšmas. Tada organizacijos vadovas, pulkininkas Dragutinas Dimitrijevičius trenkė kumščiu į stalą, tik tokiu būdu nutildydamas grupelę gimnazistų. Seniai žinojo, kad jie rengiami svarbiai akcijai. Juos mokė Serbijoje. Ten 1914 metų gegužės 26 d. gavo pinigų ir serbų armijos ginklų: rankinių granatų bei pistoletų brauningų. Birželio 3 d. su serbų žvalgybos agentų pagalba perėjo Bosnijos sieną.

Numanė, kad teks dalyvauti pasikėsinime. Tik nežinojo prieš ką. Nežinojo ir to, kaip ryškiai pasaulio istoriją pakeis jų veiksmai...

Gimnazistas Gavrilas Principas, gimnazistas Trifko Grabežas ir spaustuvės pameistrys Nedeiko Čabrinovičius turėjo atlikti svarbiausią užduotį. Jiems turėjo padėti dar penki sąmokslininkai. Plane, kurį parengė slaptosios organizacijos šefas, pulkininkas Dimitrijevičius, buvo numatyta, kad sąmokslo dalyviai stovės gatvėje, kuria turėjo važiuoti erchercogas. Tas, kuris būtų arčiausiai, pačioje patogiausioje padėtyje, turėjo mesti granatą arba šauti iš pistoleto ir nužudyti neapkenčiamą Austrijos-Vengrijos sosto įpėdinį.

Mielai būtų nužudę ir patį imperatorių Pranciškų Juozapą, tačiau senasis monarchas retai kada palikdavo rūmus Vienoje, todėl sąmokslininkai negalėjo net svajoti apie galimybę pasiųsti jį į aną pasaulį. Be to, buvo sulaukęs 84 metų, ir buvo akivaizdu, kad kiekvienu momentu sostą gali paveldėti brolėnas, Pranciškus Ferdinandas. Visiems buvo žinoma, kad gavęs valdžią, jis žada įvesti eilę svarbių reformų, o tai sutrukdytų Serbijai prisijungti pietines slavų žemes bei įgyvendinti Gavrilo Principo ir jo kolegų puoselėtą svajonę.

Iš tikro šie jauni žmonės buvo tik vykdytojai, įrankis serbų žvalgybos rankose. Entuziazmo ir patriotizmo vedini jie įkūrė organizaciją „Jaunoji Bosnija“, kurios veiklą greitai ėmė kontroliuoti serbų žvalgyba. Tai buvo metas, kai nelegalios organizacijos „Juodoji ranka“ karininkai nutarė nužudyti erchercogą Pranciškų Ferdinandą, suplanavo šios akcijos eigą, o „Jaunosios Bosnijos“ organizacijos vaikinus pasirinko akcijos vykdytojais.

Sužinojo, kad geriausia tai padaryti didžiųjų manevrų Bosnijoje metu. Buvo akivaizdu, kad vyriausias Austrijos–Vengrijos kariuomenės inspektorius stebės manevrus, o jiems pasibaigus atvyks į Bosnijos ir Hercegovinos sostinę – Sarajevą. Tuo metu miesto gynyba bus silpnesnė, nes didelė dalis kareivių bus išsiųsti į poligoną ir ten turės pasilikti dar kelias dienas po manevrų. Policininkų taip pat nebus daug.

Šie samprotavimai ir vertinimai pasitvirtino. Miesto valdžia erchercogo apsaugai galėjo skirti tik kuopą (apie šimtą kareivių). Akivaizdu, jog to buvo per maža, kad galėtų sudaryti saugią užtvarą iš abiejų gatvės pusių ir apsaugoti erchercogą nuo minios. Policininkai taip pat galėjo stovėti 100 metrų atstumu vienas nuo kito. Tokios menkos saugumo priemonės daugeliui erchercogo artimų asmenų kėlė nerimą ir baimę. Tuo labiau jog buvo žinoma, kokį atšiaurumą ar net neapykantą Bosnijos gyventojai jaučia Austrijos sosto įpėdiniui. Erchercogas taip pat suprato padėties keblumą. Tačiau abejones išsklaidė gubernatorius, generolas Oskaras Potiorekas. Jis užtikrino, jog pats ima visišką atsakomybę už erchercogo ir jo žmonos saugumą. Iš kur toks ryžtas ir toks vertinimas? Atsakymas šokiruoja. Generolas Potiorekas eilę metų sirgo venerine liga, kuri paveikė jo smegenis. Sprendimai, kuriuos priimdavo, neturėjo nieko bendro su tikrove. Apie šią generolo negalią nežinojo niekas, todėl jo nepagrįsta saugumo garantija padėjo kunigaikščiui apsispręsti ir vykti į Sarajevą.


Ir vis dėlto Austrijos valdžia žinojo apie rengiamą pasikėsinimą mažiausiai iš dviejų šaltinių.

Vienas sąmokslininkas buvo sugautas, kertant Serbijos ir Bosnijos sieną. Tai Įvyko birželio 3 d., taigi dar buvo likę daugiau nei trys savaitės iki planuojamo pasikėsinimo. Sąmokslininkas turėjo ginklą, nuodų ir užrašų, kurie aiškiai bylojo, jog jis priklauso nelegaliai organizacijai. Kankinamas viską prisipažino. Pasakė, kad yra „Jaunosios Bosnijos“ narys, jog buvo apmokytas ir kurie tos organizacijos nariai perėjo į Serbiją. Iš apmokymo užrašų, apginklavimo, permetimo per sieną būdo nesunku buvo padaryti išvadą, kad sugautasis sąmokslininkas yra vienas iš tų, kurie buvo rengiami greitai atakai. Tiesa, kankinamas jaunuolis nežinojo, kas turėjo būti jo auka, bet tardantis karininkas be jokio vargo tai suprato. Turėjo pranešti savo vadovybei. Ir vis dėlto, kodėl erchercogas nebuvo įspėtas? Tai yra klausimas, Į kurį šiandien atsakymo nėra.

Dar daugiau: pasikėsinimą rengė serbų žvalgybos karininkai be serbų valdžios žinios ir sutikimo. Vis dėlto premjeras Nikola Pašičius sužinojo apie rengiamą akciją. Nelabai aišku, ką padarė, kadangi yra kelios versijos. Pagal vieną manoma, kad visą šį reikalą laikė paslaptyje, nes bijojo karininkų keršto. Pagal kitą (labiausiai tikėtiną) pavedė Jovanui Jovanovičiui, Serbijos ambasadoriui Vienoje, diskretiškai pranešti apie gresiantį pavojų. Ambasadorius, vykdydamas jam pavestą užduotį, atsisakė oficialaus kelio, tačiau pokalbyje su Leonu Bilinskiu, Bosnijos ir Hercogovinos vietininku, užsiminė apie pavojų, gresiantį erchercogui atvykus į Sarajevą. Taip užmaskuotas įspėjimas Austrijos valdininkui nepadarė didesnio įspūdžio, o kadangi informacija apie rengiamus pasikėsinimus pasiekdavo jį gana dažnai, tai serbų pasiuntinio žodžiai nebuvo reikiamai įvertinti.

1914 metų birželio 28 d. rytą erchercogas ir jo žmona Zofija atvyko į Sarajevą ir važiavo gatve, vedančia link Rotušės. Važiavimo trasą saugojo 120 policininkų. Stovėjo labai toli vienas nuo kito. Per daug toli, kad turėtų galimybę sutrukdyti arba sulaikyti sąmokslininką. Tik visai atsitiktinai vienoje vietoje policininkas atsistojo taip arti minioje pasislėpusio jauno žmogaus su pistoletu, kad šis nesiryžo atakuoti.

Antrasis sąmokslininkas nesugebėjo prasibrauti pro minią. Trečiojo neišlaikė nervai ir jis nesugebėjo išsitraukti pistoleto. Pagaliau ketvirtasis – Cabrinovičius – puolė į kovą.

Kai erchercogo automobilis buvo tik už keliolikos metrų, Cabrinovičius metė bombą. Kas įvyko po to? Iki šių dienų tai nėra visiškai išaiškinta.

Viena versija byloja, jog sąmokslininkas nepataikė ir gana toli sprogusios bombos skeveldra tik sužeidė palydos karininką. Kiti liudininkai tvirtino, kad bomba nukrito ant automobilio variklio gaubto, erchercogas sugebėjo numesti ją ir tik tada, bombai sprogus, buvo sužeistas karininkas. Minios apsuptas sąmokslininkas, matydamas jo pusėn bėgančius policininkus, perkando nuodų kapsulę, bet ji nesuveikė. Tada šoko į upę, tačiau tuo metų laiku ji buvo gana sekli. Taigi ji greitai ištraukė į krantą ir sukaustė grandinėmis.

Principas, išgirdęs sprogimą, suprato, kad pasikėsinimas pavyko, taigi patraukė į netoliese esančią kavinę, kur po akcijos turėjo susirinkti sąmokslininkai ir atšvęsti didžiąją pergalę.


 

Tuo tarpu erchercogas po oficialaus valdžios pasveikinimo ir gana trumpo vizito rotušėje nutarė nuvažiuoti į ligoninę aplankyti sužeistą karininką. Jo vairuotojas pasiklydo ir išvažiavo į gatvę, kur buvo kavinė ir kur Principas laukė savo kolegų.

Per langą pamatęs atvažiuojanti automobilį, Principas išbėgo iš kavinės. Pribėgo prie siauromis gatvelėmis vos slenkančio kabrioleto ir dukart iššovė. Pirmoji kulka pataikė Pranciškui Ferdinandui į kaklą ir perplėšė arteriją. Antroji – mirtinai sužeidė Zofiją, kuri sukniubo ant vyro kelių. Erchercogas, stengdamasis ranka sulaikyti iš žaizdos trykštantį kraują, glaudė žmoną ir šaukė:

– Sofrel! Sofrel! Nemirk! Turi gyventi dėl mūsų vaikų!

Gydytojas buvo čia pat, tačiau nieko negalėjo padaryti. Karališkoji pora mirė po kelių minučių.

Principas, numetęs pistoletą ir kiek nubėgęs į šalį, pamatė, jog pabėgti nepavyks. Paskui jį bėgo erchercogo palydos karininkai, o priekyje užtvėrė kelią policininkai. Iš šono kelią užtvėrė aukšta, geležinių statinių tvora, trukdanti patekti į parką, kur galėtų išsigelbėti. Vienas policininkas nutvėrė Principą už rankos. Sis ištrūko ir įmetė į burną ciano ampulę, kurią spaudė savo delne. Perkando ją. Tuo metu policininkai ir kareiviai užlaužė jo rankas ir nutempė prie aptvėrimo stulpo. Principas nesipriešino. Buvo įsitikinęs, jog tuoj pat numirs. Bėgo sekundės. Tačiau nemirė, o ėmė smarkiai vemti. Išsivadėję nuodai neveikė. Policininkai įgrūdo besiraitantį nuo skausmo sąmokslininką į karietaitę ir nuvažiavo į miesto kalėjimą.

1914 m. liepos 4 d. Įvyko erchercogo laidotuvės. Jos buvo labai kuklios. Sosto įpėdinio ir generalinio armijos inspektoriaus į paskutinę kelionę nelydėjo armijos garbės sargyba. Palaikai ilsisi Artsteteno bažnyčioje, o ne Vienos kapucinų bažnyčios Habsburgų giminės koplyčioje.

Taigi senasis imperatorius Pranciškus Juozapas taip ir liko priešiškas savo brolėnui. Net po jo mirties neatleido už tai, kad šis prieš keletą, metų nepaklausė monarcho ir vedė paprastą grafaitę Zofiją Chotek. Vis dėlto pašnibždomis kalbėta, kad tokios pernelyg kuklios laidotuvės buvo surengtos rūmų maršalkos, kunigaikščio Alfredo Montenuovo nurodymu, kuris keršijo mirusiajam už jam padarytas skriaudas.


 

Atrodytų, jog reikalas išspręstas. Sąmokslininkai uždaryti į kalėjimą. Aukos palaidotos.

Tuo tarpu Europos valstybių sostinėse buvo užvesta baisi mašina...

1914 m. liepos 7 d. Vienoje susirinko ministrų taryba. Sosto įpėdinio mirtis pakenkė monarchijos autoritetui ir Austrijos valdžia nutarė veikti ryžtingai. Svarbiausia buvo nuspręsti, kokia bus toji Austrijos intervencija. Užsienio reikalų ministras, grafas Leopoldas Berchtoldas manė, jog reikia paskelbti karą Serbijai. Jis kvietė pritarti Vokietijos pozicijai, kuri savo ruožtu rėmė bet kokius austrų veiksmus.

Kuo ryžtingesnis bus Austrijos apsisprendimas, kuo energingiau juos paremsime, tuo labiau tikėtina, kad Rusija turės laikytis taikos, – rašė valstybės sekretorius prie Vokietijos Užsienio Reikalų Tarnybos, charakterizuodamas savosios valstybės poziciją. – Jeigu konflikto lokalizuoti nepavyktų ir Rusija imtų atakuoti Austriją, įvyktų casus foederis, o tada negalėsime palikti Austrijos be pagalbos. (...) Nenoriu preventyvaus karo, tačiau jam prasidėjus, neturėsime teisės pasitraukti.

Austrijos valdžia, planuodama susidoroti su Serbija, o tai leistų geriau įsitvirtinti Balkanuose, suprato, kaip pavojinga konfrontuoti su Rusija. Be to, Vienoje buvo žinoma, jog Rusija pasirengusi sudaryti Balkanų valstybių sąjungą ir nukreipti ją prieš Austriją. Serbijos pavergimas sumaišytų rusų planus ir labai pakeltų monarchijos autoritetą pietinių slavų valstybių tarpe. Pasitarimo dalyviai nutarė, jog diplomatinis kelias nebus rezultatyvus; pasirinktas tik karinis sprendimas, prieš tai atlikus kai kuriuos diplomatinius veiksmus, bet tik tam, kad būtų sudarytas pakankamas pretekstas karui.

1914 metų liepos 23-sios popietę Austrijos pasiuntinys, baronas Vladimiras Gieslas fon Gieslingas Serbijos valstybės atstovui įteikė notą, kurioje buvo dešimt reikalavimų, turėjusių visiškai likviduoti Serbijoje bet kokius antiaustriškų veiksmų židinius.

Serbų valstybė savo atsakyme, kuris galėjo būti diplomatijos pavyzdžiu, sutiko vykdyti keliamus reikalavimus, tačiau baronas Gieslas nutarė, jog to nebus ir kartu su savo palyda išvyko iš Belgrado. Liepos 28 d. Austrija-Vengrija paskelbė karą Serbijai. Ir tada lavina pajudėjo.

Rusijos caras Nikolajus II negalėjo nieko neveikdamas žiūrėti, kaip Balkanuose veikia Austrijos kareiviai ir kaip nyksta Rusijos įtaka. Išleido įsaką apie dalinę mobilizaciją keturiuose kariniuose daliniuose iš trylikos.

Tai neramino Vokietiją ir vokiečių ambasadorius įspėjo Rusijos užsienio reikalų ministrą, jog panašūs tolesni veiksmai privers paskelbti mobilizaciją ir jo šalyje. Norėdamas sušvelninti gana karingą savo įspėjimą, pridūrė, jog tai nėra grasinimas, tik draugiškas požiūris.

Caras nepaklausė ir liepos 30 dieną paskelbė visuotinę mobilizaciją.

Vokietija atsakė ultimatumu, kuriame reikalavo atšaukti pasirengimą karui.

Caras to padaryti negalėjo, nes būtų pažemintas tiek pasaulio visuomenės, tiek savo tautos akyse.

Rugpjūčio 1-osios popietę Vokietija paskelbė mobilizaciją ir pradėjo karą su Rusija.


 

Tuojau pat į diplomatinį-karinį žaidimą įsitraukė Prancūzija, turėjusi su Rusija 1891-93 metų gynybos sutartį (papildytą 1899, 1900, 1911, 1912 metais) ir ėmė rengtis karui. Tai kėlė nuostabą, kadangi sutartis įpareigojo Prancūzijos valdžią pradėti konkrečius veiksmus tik tada, jeigu Vokietija užpultų Rusiją, o nieko panašaus neįvyko. Dar daugiau, Rusija, paskelbdama mobilizaciją, pirmoji pradėjo karo veiksmus prieš Vokietiją, taigi prancūzai tikrai turėjo žinoti, jog neprivalo laikytis sutarties su Rusija sąlygų. Kodėl tad tos valstybės vadovybė, niekada neskubėjusi laikytis savų įsipareigojimų, šį kartą pasielgė taip garbingai?

Prancūzijos vadovybė pagrįstai numatė, kad Vokietija, pradėjusi karą Europos Rytuose, smogs ir Vakarams. Nuo 1904 metų Prancūzija turėjo gana išsamią informaciją apie Vokietijos karo planus. Panašu, kad tą informaciją teikė aukštas pareigas turintis vokiečių karininkas, besislepiantis po „Keršytojo“ slapyvardžiu. Nėra žinoma, ar toks asmuo tikrai buvo, ar prancūzų žvalgyba jį prasimanė, kad apsaugotų tikrąjį informacijos šaltinį. Galimas ir toks atvejis, jog žvalgyba norėjo, kad Prancūzijos vadovybė patikėtų jų pateikta vokiškų planų versija, atsiradusia analizuojant šimtus žvalgybininkų raportų: visada tai daro gerą įspūdį, kad žvalgybai pavyko išnagrinėti svarbiausius karo planus.

Prancūzų karinių operacijų plane, pažymėtame kriptonimu „Planas XVII“, sąjungai su Rusija buvo skiriama gana svarbi vieta, nes, tinkamai įvertinus, buvo tikimasi, jog Rytų sąjungininkas gali mesti į kovą mažiausiai 800 tūkstančių kareivių. Atsižvelgiant į tai, rugpjūčio 1 dieną, praėjus kelioms valandoms po mobilizacijos paskelbimo Vokietijoje, Prancūzija pradėjo rengtis karui.

Didžioji Britanija, nors ir turinti per daug nevaržančią sutartį su Prancūzija (Entente cordiale – nuoširdų 1904 m. susitarimą), ramiai stebėjo, kaip vystosi įvykiai kontinente, manydama, jog jai nėra reikalo kovoti už hegemoniją Balkanuose.

Liepos 29-ąją šią nuomonę užsienio reikalų ministras, seras Edvardas Grėjus perdavė Prancūzijos ambasadoriui. Tačiau situacija žaibiškai pasikeitė, kai rugpjūčio 2-ąją vokiečių armija įžengė į Liuksemburgo Didžiosios Kunigaikštystės teritoriją. Galima buvo tikėtis, jog greitai bus pažeistas Belgijos neutralitetas, o vokiečių armija pasieks Lamanšo sąsiaurį. Tai kėlė didelį pavojų Didžiajai Britanijai. Rugpjūčio 4-osios naktį vokiečių armija peržengė Belgijos sieną. Tos pačios dienos 23 valandą Vinstonas Čerčilis, Pirmasis Admiraliteto lordas, informavo vyriausybės narius, kad įsakė laivynui rengtis kovai. Prasidėjo sausumos kariuomenės mobilizacija. Praėjus dar vienai valandai Vokietija pradėjo karą su Didžiąja Britanija.


 

Europa paskendo tokiame chaose, kokio nebuvo numatęs joks politikas ar vadovas. Greitis, su kokiu karas apėmė visą kontinentą, buvo visų prieštaravimų ir konfliktų, brendusių pastaruosius kelis dešimtmečius, išsiveržimas.

XX amžiaus pradžioje Vokietija tapo galingiausia Europos valstybe ir tai visiškai pakeitė jėgų pasiskirstymą. Galingai valstybei reikėjo didžiulės armijos ir britai staiga pastebėjo, kad imperatoriaus laivynas tampa toks galingas, jog bet kuriuo metu gali tapti rimtu varžovu iki šiol nenugalimai Royal Navy, saugančiai britų turtą – kolonijas, nors Vokietija aiškiai leido suprasti, kad noriai perimtų globon mažesnių valstybių – Belgijos ir Portugalijos kolonijas.

Vokietijos ekonominis progresas kėlė nerimą Prancūzijai, kuri, sudariusi sutartis su Didžiąja Britanija ir Rusija, sustiprino savo politinę situaciją, todėl mielai būtų atlyginusi už smūgius ir pažeminimus, patirtus 1870 metų kare, taip pat ir vėlesniais XIX ir XX amžiaus metais.

Kitame Europos krašte paaštrėjo Rusijos ir Austrijos santykiai. Rusijos ekspansija Balkanuose kėlė grėsmę Habsburgų monarchijai, tai nepatiko Vokietijai, kuri pati vis drąsiau skverbėsi į Artimuosius Rytus (pavyzdžiui, pradėjo tiesti geležinkelio liniją Berlynas-Belgradas), o tai jau kėlė nerimą Rusijai.

Taigi erchercogo ir jo žmonos nužudymas pašaukė kovai milijonines armijas. Europa nugrimzdo kare... Koks sąmokslininkų likimas?


 

1914 m. spalio 29 dieną įvyko teismas ir visi trys: Principas, Čabrinovičius ir Grabežas nuteisti 20 metų kalėti. Mirties bausmės išvengė tik todėl, kad pasikėsinimo metu dar neturėjo aštuoniolikos metų (pagrindinis kaltinamasis tapo pilnamečiu 1941 metų birželio 30 d., t. y. praėjus 2 dienoms po pasikėsinimo), o Bosnijos-Hercegovinos įstatymai draudžia nepilnamečius bausti didesne nei 20 metų kalėjimo bausme. Vis dėlto nė vienas iš jų nesulaukė laisvės. Dar nesibaigus karui visi buvo užkankinti kalėjime...

Karo pabaigos nesulaukė ir žmogus, kuris buvo visos pasikėsinimo prieš erchercogą Pranciškų Ferdinandą operacijos smegenys – pulkininkas Dimitrijevičius. Buvo pernelyg pavojingas Serbijos valdžiai, tuo labiau kad karininkai planavo atsiskaityti su premjeru Nikola Pašičiumi už 1914 metų nesėkmes. Regento, kunigaikščio Aleksandro remiamas premjeras, nelaukdamas tolesnių įvykių raidos, pradėjo pavojingos grupės likvidavimą. Dimitrijevičius ir keliolika kitų karininkų buvo apkaltinti valstybiniu perversmu. Teismas nuteisė juos mirties bausme ir ilgalaikiu kalėjimu. Kunigaikštis Aleksandras amnestavo nuteistuosius mirties bausme, išskyrus Dimitrijevičių ir du kitus, labiausiai su juo susijusius karininkus. Jie turėjo mirti, nes per daug žinojo. Nuosprendis įvykdytas 1917 m. birželio 26 dieną.

Sarajevo byla buvo užbaigta, tačiau niekada nebuvo išaiškinta iki galo...

Nuo 1914 iki 1918 metų kariaujančios valstybės mobilizavo 67 438 810 kareivių. Žuvo 5 152 115, dingo be žinios – 4 121 090, buvo sužeisti 12 831 004 kareiviai. Karas taip pat pareikalavo apie 50 milijonų civilių gyventojų aukų, kurie buvo užmušti, mirė nuo bado ir epidemijų, kilusių karo metu.

Vološanskis B. Tas žiaurus amžius. – V., 1998.– P. 7-18.