Šaltiniai

Į 58–60 klausimus atsakykite remdamiesi šaltiniais A ir B.

Šaltinis A (Iš Alfonso Eidinto knygos „Antanas Smetona ir jo laikai“).
Neideali buvo Smetonos Lietuva, neturtinga, su nepopuliariais tarptautiniais santykiais, nesuformavusi ir neapjungusi savo etnografinės teritorijos ir istorinės sostinės bei uostamiesčio Klaipėdos, tačiau ir tokia, ne be trūkumų, ji tapo daugumos slaptu idealu visus sovietinės valdžios metus, ypač 1945–1990 metais, kai su nostalgija, netgi idealizmu buvo prisimenama, kad buvo nepriklausoma Lietuva, lygiateisė su kitomis valstybėmis, tarptautinių santykių objektas, nors ir su amžinomis Klaipėdos ir Vilniaus priklausomybės problemomis, su savo „kabinetiniu diktatoriumi“, nelankiusiu net kaimyninių Baltijos šalių vadovų, – A. Smetona. [...] Pozityvusis šio periodo įnašas tautinio sąmoningumo formavimuisi yra valstybingumas ir savimi pasitikėjimas, kaip tauta, pajėgiančia save valdyti. Nepriklausomybės faktas, patirtas kiekvieno, išugdo jaunojoje kartoje tą valstybinį sąmoningumą ir pasiryžimą kovoti, kuris vėliau, bolševikams ir naciams okupavus kraštą, spontaniškai prasiveržia jaunimo rezistencine veikla. [...] A. Smetonos valdymo metais galutinai sumodeliuojamos ar pačios susiklosto valstybės politinės struktūros, valstybinės šventės, jų regalijos ir tradicijos. Pasikeičia ir visa kultūrinė padėtis. Iki ketvirtojo dešimtmečio kultūra gyveno „Aušros“ idealais – etninio apsigyvenimo, tautinio išlikimo siekiais, o nuo 1930 m. juos pakeičia sąmoningo valstybinio gyvenimo iškelti siekiai: ugdyti valingą ir protingą asmenybę, diferencijuoti kultūrą. Ryškiausios kultūrinės apraiškos yra originali filosofija, operatyvi žurnalistika ir brandi literatūra, sutvirtėjęs mokslas lietuvių kalba, sava architektūra, dailė, sportas, t. y. susiformuoja visas savitas Lietuvos valstybinis gyvenimas.

Šaltinis B (Iš Liudo Truskos straipsnio „Aksominė“ Antano Smetonos diktatūra Lietuvoje“).
Per visus A. Smetonos valdymo metus šalyje galiojo karo padėtis, kuriai esant buvo suspenduotos [sustabdytos] Konstitucijoje deklaruotos spaudos, žodžio, susirinkimų, organizacijų kūrimo bei veikimo ir kitos demokratinės piliečių teisės. Lietuvoje veikė karo cenzūra, karo teismai. [...] Be įrašo „karo cenzūros leista“ negalėjo pasirodyti joks spaudinys. [...] A. Smetonos valdžia, varžydama politines piliečių laisves, vykdė palyginti liberalią kultūrinę politiką. [...] Lietuvos rašytojai ir menininkai, mokslo ir kultūros darbuotojai iš esmės negalėjo skųstis kūrybinės laisvės stoka; nebuvo iš jų reikalaujama tarnauti nei partijai, nei Vadui. [...] Nors tyrinėtojai A. Smetonos diktatūrą vertina kaip nuosaikią („aksominę“), tačiau politiniai ir moraliniai autoritarinio režimo padariniai buvo apgailėtini, netgi katastrofiški. Režimas sulėtino ar net visai sustabdė pilietinės visuomenės brendimą Lietuvoje. Ir iš ministrų, generolų, ir iš tautininkų partijos narių, ir iš visuomenės buvo reikalaujama ne mąstymo, savarankiškumo, iniciatyvos, o tikėjimo ir besąlyginio klusnumo. [...] Diktatūra ugdo ne asmenybes, o prisitaikėlius ir cinikus. Per keturiolika A. Smetonos valdymo metų neužėmė aukštesnės vietos nė vienas iškilus politikas, valstybininkas, generolas. Vadą supo giminės, jaunystės metų bičiuliai, pataikūnai karjeristai.