Šaltiniai


Į 42–48 klausimus atsakykite remdamiesi A, B, C ir D šaltiniais.

A šaltinis (Iš baudžiamosios bylos pažymos dėl R. Kalantos savižudybės fakto)
Atliktos    pomirtinės    teismo-psichiatrinės    ekspertizės    ekspertams    išnagrinėjus    mokyklinius R. Kalantos rašinius, daugybę (virš 400) laiškų, piešinius, tėvų ir brolių, giminių, pažįstamų, pedagogų ir bendramokslių parodymus, medicininę medžiagą ir kt., nustatyta, kad R. Kalanta sirgo chronine psichine liga – šizofrenija, kad nusižudė būdamas liguistoje būklėje ir negalėdamas suprasti tikrosios savo veiksmų reikšmės ir vadovauti jiems.

Baudžiamojoje byloje visi ištardyti liudytojai parodė, kad R. Kalanta niekada nesidomėjo politika ir ideologiniais klausimais, nereikšdavo tuo klausimu savo pažiūrų. Kokiai nors organizacijai, apvienijančiai prijaučiančius „hipiams“, „bitlams“ ir pan., nepriklausė. [...]

Baudžiamosios bylos medžiaga rodo, kad nėra duomenų, jog R. Kalantai būtų kas nors grasinęs, žiauriai su juo elgęsis, įpareigojęs jį nusižudyti. R. Kalanta turėjo visas sąlygas gyventi, mokytis, buvo pilnai materialiai viskuo aprūpintas, netgi jam nereikėjo mokantis dirbti. Nusižudė dėl savo liguistos psichinės būklės.

B šaltinis (Nuotrauka iš baudžiamosios bylos dėl R. Kalantos savižudybės fakto)

B šaltinis
B šaltinis

C šaltinis (Lietuvos grupės Helsinkio susitarimų vykdymui remti manifestas)
Mes, Tomas Venclova, tėvas Karolis Garuckas, Ona Lukauskaitė-Poškienė, Viktoras Petkus ir Eitanas Finkelšteinas, skelbiame, kad:
Sudaroma Lietuvos grupė Helsinkio susitarimų vykdymui remti.

Grupė kreips didžiausią dėmesį į Helsinkio susitarimų humanitarinius paragrafus, liečiančius sąžinės, religijų, minties ir įsitikinimų laisvę, taip pat žmogiškųjų kontaktų (šeimų susijungimas, giminių lankymas ir t. t.) laisvę.

Mes pasirengę priimti atskirų asmenų, jų grupių ir organizacijų pareiškimus, liečiančius Helsinkio susitarimų pažeidimą Lietuvos teritorijoje, sąryšyje su Lietuva ar su specifiškomis lietuviškomis problemomis.

Mes tikimės, jog šalys – Helsinkio susitarimų signatarai – atsižvelgs į tai, kad dabartinį Lietuvos statusą nulėmė TSRS kariuomenės įėjimas į jos teritoriją 1940 m. birželio 15 d., ir ypač rūpinsis, kad Lietuvoje nebūtų pažeistos humanitarinės teisės.

D šaltinis (Iš knygos „Lietuvos valstybingumas XX amžiuje“)
Tautinės savigynos Lietuvoje neįmanoma įsivaizduoti be Katalikų Bažnyčios ir tikinčiųjų pasipriešinimo komunistiniam režimui – nuolatinės kovos už savo egzistenciją ir žmogaus teises. Pagal seną tradiciją religija Lietuvoje buvo svarbus tautinio tapatumo požymis, todėl neatsitiktinai komunistų ir ateistų aršus tikinčiųjų puolimas turėjo aiškų tikslą – išniekinti krikščioniškosios ir tautiškosios kultūros tradicijas, pakirsti Bažnyčios moralinį autoritetą, palikti tautą be istoriškai susiformavusių dvasinių religinių vertybių. [...] Vis dėlto jau 7-ojo dešimtmečio pabaigoje religinė opozicija prabilo viešai – pasipylė tikinčiųjų peticijos valdžios organams ir Bažnyčios hierarchijai. Chronologiškai ši  katalikų veikla sutapo su disidentų sąjūdžio pagyvėjimu, sukeltu TSRS invazijos į Čekoslovakiją. Tačiau  tikinčiųjų pasipriešinimas dvasiniam smurtui buvo nepalyginti masiškesnis ir kryptingesnis.