Šaltiniai

Į 47-57 klausimus atsakykite remdamiesi šaltiniais A, B, C, D ir E.

Šaltinis A (Iš 1949 m. vasario 16 d. Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos deklaracijos)

Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Taryba, atstovaudama visoms Lietuvos teritorijoje esančioms vieningos vadovybės vadovaujamoms karinėms visuomeninėms grupuotėms, skelbia:

1. LLKS Taryba [...] okupacijos metu yra aukščiausias tautos politinis organas, vadovaująs politinei ir karinei tautos išsilaisvinimo kovai. [...]

3. Valstybinė Lietuvos santvarka – demokratinė respublika.

4. Suvereninė Lietuvos valdžia priklauso tautai. [...]

17. Asmenys, bolševikinės ar vokiškosios okupacijos metu išdavę Tėvynę bendradarbiavimu su priešu, savo veiksmais ar įtaka pakenkę tautos išsivadavimo kovai, susitepę išdavystėmis ar krauju, yra atsakingi prieš Lietuvos Teismą.

Šaltinis B (Partizaninio karo etapai ir duomenys apie žuvusius Lietuvos partizanus)

Etapai
EtapasMetai
I
II
III
1944-1946
1946-1948
1948-1953

 

Žuvę partizanai
Metai1945194619471949195019511953
Žuvę partizanai 9777 2143 1540 1192 635 590 196

 

 

 

Šaltinis C (Iš Aleksandro Štromo straipsnio leidinyje „Į Laisvę“)

Ištisus aštuonerius metus (1944-1952) Lietuvoje vykęs pilietinis karas buvo ne kas kita, kaip dviejų politinės sąmonės formų susikirtimas. Aš vadinu jį pilietiniu karu, o ne tautos pasipriešinimu okupantui todėl, kad visgi pačioje tautoje atsirado jėgų, idėjiniais sumetimais perėjusiais į okupanto pusę ir kariavusių už jo atneštą naują tvarką. [...] Iš baimės ir iš noro užimti sovietiniame gyvenime deramą vietą kruvinais provokatoriais tapo tokie tautinio pasipriešinimo dalyviai kaip Kostas Kubilinskas ir Juozas Markulis. [...] Tie kruvini aštuoneri partizaninio karo metai praktiškai įrodė, kad tarptautinio taikaus sambūvio sąlygomis ginkluotas pasipriešinimas okupacijai yra ne tik be perspektyvos laimėti, bet ir stato į tiesioginį pavojų pačios tautos egzistenciją.

Šaltinis D (Iš Bernardo Gailiaus veikalo „Partizanai tada ir šiandien“)

Lietuva su Sovietų Sąjunga kariavo. Lietuvai tame kare atstovavo savarankiška kariuomenė, perėmusi kitų valstybės institucijų funkcijas ir veikusi ne tik kaip gynybinė organizacija, bet ir kaip politinė valdžia. Tokius įgaliojimus partizanams suteikė tautos pasitikėjimas, kuris 1990 m. atkūrus nepriklausomybę buvo patvirtintas Lietuvos Respublikos Seimo. [...] 1944-1953 m. vyko karas su okupantu; partizanams Lietuvos gyventojai privalėjo paklusti, o sovietų nurodymų nevykdyti tol, kol tai nekėlė pavojaus jų gyvybei ar sveikatai. Sovietų pergalė prieš partizanus reiškė Lietuvos valstybės sunaikinimą ir tikrą jos aneksiją.

Šaltinis E (Iš Liudo Truskos straipsnio „1944-1953 metai: ką davė Lietuvai partizaninis karas?“)

Deja, ginkluota pokario rezistencija – ne tik didvyriškos kovos su priešu, pasiaukojimas Lietuvai, bet ir asmeninių sąskaitų suvedinėjimas, įtariamų civilių gyventojų, net vaikų, žudymas. [...] Vien didvyriai partizanai (nors tokių netrūko) ir niekšai stribai, išdavikai, prisitaikėliai – sovietmečio schema, tik išvirkščia. [...] Nepaisant didžiulių aukų, tada nė per milimetrą nepriartėjome prie nepriklausomybės. [...] Partizanai negalėjo apsaugoti nuo kolonizacijos.