Šaltiniai

Į 31–40 klausimus atsakykite remdamiesi A, B, C, D ir E šaltiniais.

A šaltinis (Iš knygos „Senosios Lietuvos istorija“)

Sudarydamas Krėvos sutartį, Jogaila, kaip ankstyvasis monarchas, visą valstybę laikė savo nuosavybe ir manė galįs elgtis su Lietuva, kaip patinka. Tai buvo epochos bruožas, o ne Jogailos arogantiška laikysena: juk galima teigti, kad sutartį sudarė Lenkijos karalystė ir Lietuvos didysis kunigaikštis. Skirtingai nei Lenkijoje, kurios valstybingumą greta monarcho įkūnijo valstybės taryba ir jau įgijęs svarumo bajorų seimas, Lietuvoje be didžiojo kunigaikščio nebuvo kitos institucijos, kuri būtų galėjusi išreikšti Lietuvos valstybės valią. Tačiau kartu manoma, kad Jogaila neatsisakė savo teisių į Lietuvą kaip tėvoniją ir kad net tokiu atveju Lietuva valstybingumo neprarado, tik tapo Lenkijos vasale. Tiksliau – Jogaila, Lietuvos didysis kunigaikštis, tapo Jogailos, Lenkijos karaliaus, vasalu. [...] Krėvos sutartis, griežčiau neapibūdinusi vasaliteto, valstybių santykius sureguliuoti paliko gyvenimui – dėl to Lietuvai kilo nemažas pavojus. [...] Lietuvių pareigūnus įtraukus į Lenkijos valstybės institucijas, Lietuva darėsi provincija. Net jeigu ir nebūtų buvę išorinio Lietuvos vasaliteto, Lietuvos valstybingumas būtų atrofavęsis dėl personalinės unijos nulemtų valstybių santykių. Lietuvoje tarnyba savam valdovui virto tarnyba svetimai šaliai.

B šaltinis (Jano Mateikos paveikslas)

B šaltinis
B šaltinis

C šaltinis (Iš knygos „Lietuvos valstybės istorija“)

Buvo paskelbtas vienalytės Respublikos, kurioje dvi valstybės, dvi tautos susilieja į vientisą visuomenę, sukūrimas. Kartu renkamas valdovas būtų Lenkijos karaliumi ir Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu. Bendri Lenkijai ir Lietuvai turėjo būti seimas, jo atstovų rūmai ir senatas, susidedantis iš analogiškų Lietuvos ir Lenkijos centrinės bei vietinės (vaivadijų) valdžios pareigūnų. Kartu turėjo būti vykdoma užsienio politika, suvienodinta teisė ir pinigai ir, tai atrodė ypač svarbu, tiek lenkams, tiek lietuviams garantuota teisė įgyti pareigybių ar žemės valdų bet kurioje Respublikos dalyje. Bet išliko teritorijų atskirumo supratimas, atskiri iždai, kariuomenė, valstybės antspaudai. Buvo patvirtintos abiejų tautų anksčiau gautos teisės ir privilegijos.

Taigi buvo sukurtos institucijos, jungiančios Lietuvą ir Lenkiją į vieną valstybę – bendri valdovas ir seimas, – bet jos unijoje neišnyko, išlaikė valstybingumą ir savarankiškumo galimybes.

D šaltinis (Lietuvos Nepriklausomybės Atkūrimo Aktas)

Lietuvos Taryba savo posėdyje vasario 16 d. 1918 m. vienu balsu nutarė kreiptis: į Rusijos, Vokietijos ir kitų valstybių vyriausybes šiuo pareiškimu:

Lietuvos Taryba, kaipo vienintelė lietuvių tautos atstovybė, remdamos pripažintąja tautų apsisprendimo teise ir lietuvių Vilniaus konferencijos nutarimu rugsėjo mėn. 18–23 d. 1917 metais, skelbia atstatanti nepriklausomą demokratiniais pamatais sutvarkytą Lietuvos valstybę su sostine Vilniuje ir tą valstybę atskirianti nuo visų valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitomis tautomis.

Drauge Lietuvos Taryba pareiškia, kad Lietuvos valstybės pamatus ir jos santykius su kitomis valstybėmis privalo galutinai nustatyti kiek galima greičiau sušauktas steigiamasis seimas, demokratiniu būdu visų jos gyventojų išrinktas. [...]

E šaltinis (Lietuvos Taryba)

E šaltinis
E šaltinis