Šaltiniai

Į 37-43 klausimus atsakykite remdamiesi A, B, C ir D šaltiniais.

A šaltinis (Milano Šv. Marijos Maloningosios bažnyčios vienuolyno freska)

A šaltinis
A šaltinis

B šaltinis (Iš Nikolo Makiavelio raštų)
Iš tiesų užkariavimų troškimas – suprantamas ir visiškai natūralus reiškinys; ir tiems, kurie jų siekia, atsižvelgdami į savo galimybes, visi pritars arba niekas jų nesmerks, bet jeigu kas neatsižvelgia į savo galimybes ir siekia užkariavimų bet kokia kaina, tada šitai pasmerkiama kaip klaida. [...] Valdovas neturi kreipti dėmesio į priekaištus dėl žiaurumo, jeigu nori pavaldinius priversti būti vieningus ir klusnius. Juk, nubausdamas keletą asmenų, jis bus gailestingesnis negu tie, kurie, norėdami pasirodyti nepaprastai gailestingi, leidžia įsikeroti netvarkai, iš kurios kyla žudynės ir plėšikavimas, nes nuo jų paprastai kenčia visa visuomenė, o valdovo skiriamos bausmės tenka tik pavieniams asmenims.

C šaltinis (Iš Šarlio Monteskjė veikalo „Apie įstatymų dvasią“)
Monarchinis valdymas numato privilegijas, titulus ir netgi paveldimą kilmingumą. Kaip respublikai reikalinga dorybė, o monarchijai – garbė, taip despotiniam valdymui reikalinga baimė. Kiekvienoje valstybėje funkcionuoja trys valdžios rūšys: vykdomoji valdžia, įstatymų leidžiamoji valdžia ir valdžia, kuri reguliuoja civilinę teisę. [...] Kol vienas asmuo arba viena įstaiga vykdo ir įstatymų leidžiamąsias, ir jų vykdymo funkcijas, laisvė nėra įmanoma. Šiuo atveju pagrįstai galima baimintis, kad tas pats monarchas arba tas pats senatas gali išleisti tironiškus įstatymus, o vėliau juos praktikuoti teroru. Būtų blogai, jei tik vienas žmogus ar korporacija, viską suėmusi į vienas rankas, atstovautų visoms trims valdžioms: leistų įstatymus, viešus nutarimus verstų darbais, teistų nusikaltėlius ir spręstų privačių asmenų ginčus.

D šaltinis (Iš Kęstučio Girniaus veikalo „Tauta, išbandymai, dorovė“)
Jau du šimtus metų nacionalizmas įvairiais pavidalais atlieka itin svarbų vaidmenį politikos ir kultūros gyvenime. [...] Pasaulis suskirstytas į tautas, turinčias savitą individualybę, istoriją ir likimą; tauta yra visos politinės ir socialinės galios versmė, ir ištikimybė tautai viršija visus kitus įsipareigojimus; žmonės turi susitapatinti su tauta, jei nori būti laisvi ir visiškai išvystyti savo potencialą; tautos turi būti laisvos ir saugios, norint laiduoti taikos ir teisingumo klestėjimą pasaulyje. [...] Tai, kad žmogus yra lietuvis, vokietis ar rusas, yra svarbiau negu tai, kad jis dzūkas ar bavaras, miestietis ar valstietis, gal net – protestantas ar katalikas. [...] Esminė tautos sąlyga yra „turėti bendrų garbingų žygių praeityje ir bendrą valią dabartyje“ [...]. Didžiausios netektys ir pralaimėjimai labiau įpareigoja negu garbingi žygiai. [...] Ilgai bus ginčijamasi, ar tautos išsivystė tik moderniaisiais laikais, ar jos egzistavo anksčiau.