Šaltiniai

Į 49-55 klausimus atsakykite remdamiesi šaltiniais A, B, C ir D.

Šaltinis A

Šaltinis A
Šaltinis A


Šaltinis B

1873 m. anglų karikatūra „Iki pasimatymo“. Vokietija: „Laimingai, Madam, o jeigu...“ Prancūzija: „Cha! Mes dar susitiksime!“
1873 m. anglų karikatūra „Iki pasimatymo“. Vokietija: „Laimingai, Madam, o jeigu...“ Prancūzija: „Cha! Mes dar susitiksime!“

Šaltinis C (Iš istorinio veikalo „Vokiečiai")

XIX a. liberalizmas savo programą grindė idėja apie konstitucinę valdymo formą, tinkančią išsilavinusiems ir savimi pasikliaujantiems piliečiams, kurių teisės aiškiai apibrėžtos ir ginamos valstybės. Tačiau šios krypties vyksmui nuolat trukdė didumos vokiečių tautos politinis atsilikimas, išpūsta pagarba oficialiajai valdžiai ir įsišakniję klusnumo įpročiai, beje, ir tai, kad į konstitucinį valdymą žiūrėjo įtariai, kaip į ne visai vokišką. Kai liberaliąją tendenciją galutinai perėmė apsišvietusi vidurinioji klasė ir prasidėjo jau rimta kova dėl Vokietijos vienybės, dar labiau ėmė kliūti paveldėta buržuazijos pasitikėjimo stoka, slaptas žavėjimasis jėga ir polinkis jai, o ne laisvei atiduoti pirmenybę kritiniu momentu.

Šios silpnybės skausmingai išryškėjo lemtingų XIX a. konstitucinių susirėmimų metu, ir turint tai galvoje aiškėja, kodėl ir 1848 m. revoliucijos, ir 7-ojo dešimtmečio Prūsijos parlamento mėginimai apriboti Karūnos militarines prerogatyvas po laikino liberalų triumfo pasibaigė neabejotina absoliutizmo ir reakcijos jėgų pergale. Rezultatas buvo tas, kad [...] Bismarko diplomatijos ir Prūsijos karinės galios sukurta Imperija – nors savo institucijomis ir priminė Vakarų konstitucinius režimus – vis dėlto buvo griežtai autoritarinė valstybė, nei teorijoje, nei praktikoje nepripažinusi liaudies suverenumo ir savivaldos.

Šaltinis D (Iš istorinio veikalo „Italija. Nuo revoliucijos iki respublikos“)

Susivienijusi Vokietija politiškai buvo labiau atsilikusi už suvienytą Italiją. [...] Aštuonioliktojo šimtmečio pabaigoje šios dvi valstybės buvo panašios, tačiau Pjemontas ryškiai skyrėsi nuo Prūsijos dėl risordžimento [it. atgimimas] sukeltos kultūrinės ir politinės revoliucijos. Risordžimento valstybės veikėjai įgavo, kad ir netobulą, bet, šiaip ar taip, tarnybinę atsakomybę už suvienytą Italiją, tuo tarpu Bismarkas tokią galimybę suvienytoje Vokietijoje pašalino, atskirdamas ją nuo vakarietiškos konstitucinės plėtotės. Per kelerius metus po suvienijimo Pjemontas integravosi į Italiją, tuo tarpu Prūsija vyravo Vokietijoje iki 1918-ųjų.