Šaltiniai

Į 41-47 klausimus atsakykite remdamiesi A, B, C ir D šaltiniais.

A šaltinis (1789 m. karikatūra)

A šaltinis
A šaltinis

B šaltinis (Iš Žmogaus ir piliečio teisių deklaracijos)

1. Žmonės gimsta laisvi ir lygiateisiai ir tokie išlieka. Visuomeniniai skirtumai gali būti grindžiami tik bendra nauda.

2. Visų politinių susivienijimų tikslas – saugoti prigimtines ir neatimamas žmogaus teises. Šias teises sudaro laisvė, nuosavybė, saugumas ir priešinimasis engimui.

3. Suverenios valdžios šaltinis yra tauta. Jokia žmonių grupė, joks asmuo negali turėti valdžios, kuri aiškiai nesuteikta tautos.

4. Laisvės esmė – daryti viską, kas nekenkia kitam. Taigi kiekvieno žmogaus prigimtinių teisių įgyvendinimas turi tik tas ribas, kurios kitiems visuomenės nariams garantuoja galimybę naudotis tomis pačiomis teisėmis. Šias ribas gali nustatyti tik įstatymas.

10. Niekas neturi būti persekiojamas dėl savo pažiūrų, netgi religinių, tiktai svarbu, kad jų pasireiškimas nepažeistų visuomeninės tvarkos, nustatytos įstatymo.

16. Kiekviena visuomenė, kurioje negarantuojamos teisės ir nėra apibrėžto valdžių atskyrimo, neturi Konstitucijos.

17. Nuosavybė yra šventa ir neliečiama, niekas negali jos atimti, tiktai tada, kada visuomenės poreikiai, teisiškai apibrėžti, to aiškiai reikalauja, su sąlyga, kad bus teisingai ir iš anksto atlyginta.

C šaltinis (Iš 1791 m. liepos mėn. Liudviko XVI laiško Austrijos valdovui Leopoldui)
Visi Europoje žino, kaip Karalius myli savo tautą ir kaip kilniai jis pasielgė sukviesdamas Generalinius luomus ir visomis kitomis progomis nuo pat šio Susirinkimo atidarymo dienos. Už Karaliaus gerumą ir kilniaširdiškumą buvo atsilyginta begaliniais jo ir jo šeimos užgauliojimais ir nelaisve, kurioje jis laikomas jau beveik dvejus metus. Karalius sutiko su visomis asmeninėmis aukomis, kurių iš jo bus pareikalauta, sutiko kentėti visus savo naujosios padėties vargus, vildamasis, kad Tautos atstovų darbai sukurs Karalystėje gerovę dabar, kai Nacionalinis susirinkimas baigia savo gyvavimą, kai sugriauta bet kokia valdžia, kai klubai užgrobė visą valdžią, esančią net aukščiau už Susirinkimą, kai nebegalima tikėtis, kad Susirinkimas įstengtų ištaisyti klaidas, kurias padarė, bei naująjį įstatymų leidimą, jei ten taip pat viešpatauja klubų dvasia. Ir dabar, kai tas truputis valdžios regimybės, kuri dar išlieka Karaliui, nebereikalinga niekam [...], Karalius nusprendė paskutinį kartą bandyti atgauti savo laisvę ir prisidėti prie prancūzų, kurie iš tikrųjų trokšta gero savo tėvynei. Bet sukilėlių priešams pavyko sužlugdyti jo planą, jis ir vėl suimtas ir laikomas kaip kalinys Paryžiuje. Karalius ryžosi supažindinti Europą su tuo, kokioje padėtyje yra atsidūręs. Patikėdamas savo nelaimes Imperatoriui, savo svainiui, jis neabejoja, kad šisai imsis visų priemonių [...] ir ateis į pagalbą Prancūzijos Karaliui ir Karalystei.

D šaltinis (Iš 1793 m. gruodžio mėn. M. Robespjero pasakytos kalbos)
Konstitucinės vyriausybės tikslas – išsaugoti Respubliką. [...] Revoliucija yra laisvės karas su savo priešais. Revoliucinė vyriausybė turi būti ypač aktyvi, kadangi vyksta karas. Tai reikalauja griežtų priemonių, nes aplinkybės, kuriose atsidūrusi Respublika, yra audringos ir besikeičiančios, o svarbiausia – jos įpareigoja telktis vis naujus ir būtinus išteklius, siekiant užkirsti kelią naujoms grėsmėms. Konstitucinis režimas turi daugiau ar mažiau apsaugoti piliečius nuo vyriausybės galimo piktnaudžiavimo valdžia. Esant revoliuciniam režimui, vyriausybė turi pati apsiginti nuo įvairių grupuočių keliamos grėsmės. Revoliucinė vyriausybė gina visus gerus piliečius, tačiau su tautos priešais ji susidoroja negailestingai. Jeigu revoliucinė vyriausybė, vykdydama savo politiką, turi veikti aktyviau ir laisviau negu įprasta vyriausybė, ar ji yra mažiau teisėta? Ne; ji remiasi švenčiausiu įstatymu, kuris yra tautos saugumas. Revoliucinė vyriausybė turi savo taisykles. Pagrindinis jų principas – teisingumas ir viešoji tvarka. Todėl negali būti jokių galimybių anarchijai ir netvarkai. Vyriausybė nesivadovauja asmeniniais jausmais, bet atstovauja viešajam interesui. Ji turi laviruoti tarp dviejų uolų: silpnumo ir drąsos, reakcijos baimės ir kraštutinių priemonių panaudojimo.