Šaltinis

Vilhelmo Tiriečio „Šventojo karo istorija“

Jeruzalė miestas stovi ant dviejų kalvų...

1099 metais birželio 7 dieną mūsų kariuomenė netoli miesto įkūrė stovyklą.<...>

Kai išaušo diena (birželio 14), visa kariuomenė apsiginklavusi patraukė iš stovyklos pradėti puolimo, kaip buvo paskelbta. Visi tvirtai pasiryžo arba paaukoti gyvybę už Kristų, arba grąžinti miestui jo krikščioniškąją laisvę. Visoje kariuomenėje nebuvo senio arba ligonio, arba nepilnamečio, kuris nebūtų degęs šventu kovos troškimu; net moterys, užmiršusios savo lytį ir savo silpnumą, griebdavosi ginklo-imdavosi vyriško darbo, viršijančio jų jėgas.<...>

Kai priešas pamatė, kad mūsiškiai paėmė sieną... tai metė bokštus bei sienas ir atsitraukė pro siaurus miesto vartus...

Didesnioji žmonių dalis subėgo į Šventyklos portiką<...>. Tačiau tas pabėgimas jų neišgelbėjo, nes kunigaikštis Tankredas tuojau nuvyko tenai su žymia savo kariuomenės dalimi. Jis jėga įsiveržė į Šventyklą ir išmušė ten nesuskaičiuojamą daugybę žmonių. Jis, sako, išsinešė iš Šventyklos begalinę daugybę aukso, sidabro ir brangakmenių. <....>

Baisu buvo žiūrėti, kaip visur tįsojo užmuštųjų kūnai ir mėtėsi galūnės ir kaip visa žemė buvo aplaistyta krauju. Ir ne tik sudarkyti lavonai bei nukapotos galvos sudarė baisų vaizdą, bet dar labiau kėlė siaubą tai, kad patys nugalėtojai buvo kruvini nuo galvos iki kojų.<...>

Ir kiekvienas, įsiveržęs į namus, paversdavo juos savo nuosavybe su viskuo, kas juose buvo, nes dar prieš paimant miestą buvo susitarta, kad, užkariavus jį, kiekvienas galės pasisavinti visiems laikams viską, ką tik spės užgrobti.

Vidurinių amžių istorijos chrestomatija.– K., 1976. P.237-238.