Šaltiniai

Į 41-48 klausimus atsakykite remdamiesi šaltiniais A, B, C ir D.

Šaltinis A (Iš H. Senkevičiaus istorinio romano „Quo vadis“)

Visi bėgo greitai, kiek karštligiškai, ir atskubėję į rato vidurį klaupėsi vienas šalia kito, iškėlę aukštyn rankas. Publika manė, kad jie prašo pasigailėti, ir pasipiktinusi tokiu bailumu ėmė trypti, švilpti, mėtyti tuščius indus nuo vyno, nugraužtus kaulus ir klykti: „Žvėrys! Žvėrys!...“ Tačiau staiga jvyko netikėtas dalykas. Štai iš tų gauruotų būrių vidurio pakilo balsai ir nuaidėjo giesmė, pirmą kartą tokia Romos cirke: „Christus regnat...“ (vert.: „Kristus valdo...“) [...] Visi suprato, kad šie žmonės neprašo pasigailėjimo, atrodo, jie nemato nei cirko, nei publikos, nei senato, nei cezario. [...] Tačiau tuo metu atsivėrė kitos grotos, ir į areną pasiutusiu greičiu lodama įsiveržė didžiulė gauja šunų [...]. Krikščionys klūpojo nejudėdami it suakmenėję, tik kartojo vientisu aimanų choru: „Pro Christo! Pro Christo!“ (vert.: „už Kristų!“) . [...] Šunys plėšė vieni kitiems iš nasrų kruvinus žmonių gabalus. Kraujo ir išdraskytų vidurių tvaikas nustelbė arabų kvepalus ir užliejo visą cirką.

Šaltinis B (Iš istorinio veikalo „Moteris Katedrų laikais“)

Kai Vakarai blaškosi tarp pagonybės, arijonizmo ir krikščionybės, moterų vaidmuo skleidžiant Evangeliją itin aktyvus. Paveiktas moters, Chlodvigas išsiskiria iš kitų barbarų, per krikštą pritapdamas prie katalikiškosios Romos [...]. Anglijoje Berta iš Kento įkalba karalių Etelbertą apsikrikštyti. [...] Ar tik nebus Trejybės paslaptis moterį apkerėjusi . [...] Vienuolės buvo uoliausios Šv. Bonifaco pagalbininkės, ir netgi Rusija, kur pirmoji apsikrikštijo Kijevo kunigaikštienė Olga, o vėliau Baltijos šalys už krikščionybę turės dėkoti Lenkijos Jadvygai. [...] Henriko žmonos Matildos veikla laikoma lygiaverte jos vyro veiklai. Kartu jiedu įkuria Kvedlinburgo moterų vienuolyną, kur abu bus palaidoti.

Šaltinis C (Iš vadovėlio „Lietuva ir pasaulis“)

962 m. vasario 2 d. vokiečių karalius Otonas I vainikuojamas imperatoriumi. Jonas XII uždeda jam karūną ir pagal Romos teisę kartu su Romos gyventojais duoda ištikimybės priesaiką. Karūnacija daugeliu atvejų panaši į Karolio Didžiojo iškėlimą: popiežius, kaip kadaise Karolį, prašo Otoną pagalbos kovoje su Romai grasinančiomis valstybėmis. Dabar Otonas turi traukti per Alpes prieš Italijos karalių Berengarą. [...] Otono armijos galybė triuškinanti, juolab, kad prie jos prisijungia daugelis Aukštutinės Italijos grafysčių ir vyskupijų. 962 m. pabaigoje Otonas pasirodo prie Romos vartų, kurie jam paslaugiai atsiveria.

Šaltinis D (Iš istorinio veikalo)

Romos popiežius tvirtino, kad jis yra aukščiausias Bažnyčios vadovas. Bažnyčios galva Rytuose – Konstantinopolio patriarchas – atmetė popiežiaus pretenzijas. Jį rėmė Bizantijos imperatorius. Kova pasireiškė teologiniu ginču [...]. Konstantinopolio patriarchas tvirtino, kad Šventoji Dvasia gali būti kildinama tik iš (Dievo) Tėvo, o Romos popiežius teigė, kad ir iš (Dievo) Sūnaus. [...] Šis ginčas niekuomet nebuvo išspręstas. 1054 m. jis baigėsi galutiniu susiskaldymu.