Žodynas

(lot. dissidens – prieštaraujantis, nesutinkantis), žmogus ar žmonių grupė, nepripažįstanti viešpataujančios ideologijos ar oficialios valstybinės religijos. Disidentai dažnai diskriminuojami apribojant jų politines teises.

(pranc. discredit), valdžios institucijos, visuomeninės organizacijos, įstaigos ar piliečio autoriteto griovimas, prestižo, garbės menkinimas.

(lot. discriminatio – padalijimas, atskyrimas):
1. teisių sumažinimas arba atėmimas asmeniui ar asmenų kategorijai dėl rasinių požymių, kalbos, religinių ar politinių įsitikinimų, tautinės ar socialinės priklausomybės, turtinės padėties, gimimo vietos;
2. priemonės, kuriomis valstybė ar valstybių sąjunga sumažina kurios nors valstybės, jos atstovų ar piliečių teises;
3. engimas, nevienodas žmonių traktavimas.

(lot. diversio – nukreipimas, atitraukimas):
1. karinė operacija, kuria siekiama atitraukti priešo dėmesį ir pajėgas iš vieno fronto baro į kitą;
2. grupių arba pavienių asmenų veiksmai priešo užnugaryje, kuriais siekiama išvesti iš rikiuotės karo pramonės objektus, sutrikdyti kariuomenės valdymą, sugadinti komunikacijas ir kt.;
3. priešiškų užsienio ir vidaus elementų ardomieji veiksmai, kuriais siekiama susilpninti valstybės ekonominę, karinę galią, sukelti visuomenės neramumus.

(1804-1881), Didžiosios Britanijos politikas ir rašytojas. 1874-1880 m. buvo Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas. Einant šias pareigas Anglijos vyriausybė perpirko ir perėmė savo kontrolėn Sueco kanalą, įsivyravo Egipte, Indijoje. Yra parašęs keletą romanų.

ATR stačiatikiai, Bresto bažnytinės unijos (1596) priešininkai. Unijos šalininkai juos persekiojo, ribojo politines teise. Dizunitų kova glaudžiai susieta su kazokų sukilimais. Po ATR padalijimų susiliejo su Rusijos stačiatikių bažnyčia.

LDK didžiojo kunigaikščio ir jo vietininkų kanceliarijų žemesnysis raštininkas.

(1415-1480), lenkų istorikas, romėniškosios lietuvių kilmės aiškinimo pradininkas. 1448 m. aprašė Žalgirio mūšyje paimtas Kryžiuočių ordino vėliavas, Lenkijos herbus.

(rus. Dmitrij Donskoj; 1350-1389), Vladimiro ir Maskvos didysis kunigaikštis. 1368 ir 1370 m. apgynė Maskvą nuo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo puolimų. 1380 m. Kulikovo mūšyje prie Dono jo vadovaujama kariuomenė sutriuškino mongolus-totorius.

vandens prekybos kelias, kuriuo pirkliai pasiekdavo Vyslos, Nemuno, Dauguvos baseiną, o per juos – ir Baltijos jūrą.

neolitinė kultūra, paplitusi Dniepro ir Doneco upių baseinuose V-III tūkstm. pr. Kr.

(lot. milites Christi fratres de Dobrin), Mozūrijos kunigaikščio Konrado ir vyskupo Kristijono 1228 m. įsteigtas karinis ordinas. Jo riterių apranga buvo baltas apsiaustas su raudonu kalaviju ir žvaigžde virš jo.

(pranc. dauphin), karaliaus sosto įpėdinio titulas Prancūzijoje iki monarchijos panaikinimo.

(1715-1760), Pijorų ordino vienuolis, istorikas, LDK ir Lenkijos karalystės šaltinių leidėjas, pirmojo ATR tarptautinių sutarčių rinkinio leidėjas, pedagogas, mokyklų sistemos ir mokymo turinio reformatorius.

(gr. mokymas, teiginys, nuomonė ):
1. teiginys, be įrodymų ir patikrinimo laikomas kaip privalomas ir neginčijamas;
2. krikščionybės teologų teiginys, priimtas Bažnyčios susirinkimo (Nikėjos, 325 m., ir Konstantinopolio, 381 m.), patvirtintas popiežiaus ir tapęs neabejotina religijos tiesa.

teiginių nekritiškas vertimas dogmomis.

(lot. doctrina – mokymas, instrukcija), ištisa viena iš kitos išplaukiančių ir tam tikrą hierarchiją sudarančių idėjų sistema; tam tikrų politinių pažiūrų sistema, kurioje galima išskirti palyginti aiškius sudedamuosius elementus ir griežtą vidinę logiką.

(1865-1935), gydytojas, politikas, vienas žymiausių Lietuvių socialdemokratų grupės ir Lietuvos socialdemokratų partijos kūrėjų ir vadovų.

(1801-1889), geologas, mineralogas. Dalyvavo 1831 m. sukilime, po to emigravo į Čilę. Nuo 1847 m. dirbo Čilėje Santjago Universitete. Tyrė Čilės naudingąsias iškasenas, atrado vario, aukso, akmens anglių telkinių. Parašė darbų iš geologijos, mineralogijos, monografijų. Jo vardu pavadinta: kalnagūbris Anduose, miestas Puerto Domeika.

viduramžių Europos karaliaus, didžiojo kunigaikščio ar kito stambaus feodalo žemės valda. LDK didžiojo kunigaikščio domeną sudarė tėvoniniai dvarai ir valstiečių valsčiai. XV a. pradžioje apėmė apie ¾ LDK teritorijos.

(lot. dominatus – viešpatavimas), neribota monarchija sen. Romoje, kurią III a. pab. įvedė Dioklecianas. Buvo panašus į sen. Rytų despotiją. Senatas ir kitos politinės institucijos prarado turėtą politinę galią.

(angl. dominion iš lot. dominium – valdymas, viešpatavimas, teritorija), autonomiją įgijusios, bet ištikimos karūnai Britanijos imperijos šalys. 1867-1947 D tapo tos užjūrio šalys, kuriose gyveno daug baltųjų persikėlėlių: Kanada,  Australija, Naujoji Zelandija, P. Afrikos Sąjunga.

(lot. ordo fratrum praedicatorutn, santr. OP), ispanų vienuolio Šv. Dominyko Gusmano įkurtas katalikų vienuolių ordinas (regula patvirtinta 1216 m.) kovai su eretikais albigiečiais ir kt. 1232 m. popiežius Grigalius IX jiems perdavė inkviziciją, padarė oficialiais Bažnyčios cenzoriais.

(lot. dominatio – viešpatavimas), didžiausia ir įtakingiausia politinė partija, kuri nuolat laimi demokratiniuose rinkimuose ir gerokai aplenkia visas kitas veikiančias partijas. 

(isp. ir it. don iš lot. dominus – ponas), Ispanijoje ir kitose ispaniškai kalbančiose šalyse pagarbus kreipinys, sakomas ar rašomas prieš vardą. Italijoje dvarininkų ir dvasininkų garbės titulas. Moteriška forma Ispanijoje – donja, Italijoje ir Portugalijoje – dona.

(1714-1780), poetas, pasaulietinės lietuvių poezijos pradininkas, poemos „Metai“ autorius.

pusiasalis Biržulio ežere, dabar virtęs sala. Čia ištyrinėtas akmens amžiaus kapinynas su alkaviete (apeiginiu laužu). Kapinyne rasta 14 palaidojimų, iš kurių išsiskiria vadinamasis „žynio“ kapas, datuojamas 4495 m. pr. Kr.

(pranc. donjon), centrinis pilies bokštas, ankstyvosiose pilyse – ir gyvenamoji patalpa.

(gr. Drieis), sen. graikų gentis, kuri apie 1200 pr. Kr. iš Dalmatijos ir Albanijos atkeliavo į Graikiją ieškodama geresnių ganyklų ir žemių. XII-XI a. pr. Kr. sandūroje užėmė visą Peloponesą, sunaikino ten egzistavusią Mikėnų kultūrą.

(lot. dotatio – dovana, auka), valstybės biudžeto lėšos, skiriamos bendrovėms, kompanijoms, savivaldybių biudžetams, kad jos galėtų apmokėti išlaidas, kurios prašoka pajamas.