Žodynas

(Thomas Hobbes; 1588-1679), anglų filosofas, mąstytojas, pirmasis sukūręs uždarą empirinę sistemą diskutuodamas su R. Dekartu, aiškindamasis gamtamokslinę filosofiją bei polemizuodamas su filosofijos tradicijomis.

(Hohenzollern), Brandenburgo kurfiurstų (1415-1701), Prūsijos karalių (1701-1918), Vokietijos imperatorių (1871-1918) dinastija.

(1490-1568), paskutinysis Kryžiuočių ordino magistras (nuo 1511) ir pirmasis Prūsijos hercogas. Sekuliarizavo Kryžiuočių ordiną ir įteisino liuteronybę.

(Hohenstaufen), Vokietijos karalių ir imperatorių dinastija (1138-1254).

(lot. holocaustum – sudeginta auka), 1939-1945 m. Trečiojo reicho nacių režimo vykdytas žydų persekiojimas ir naikinimas Vokietijoje ir jos okupuotose valstybėse.

Vokietijos Federacinės Respublikos (VFR) 1955-1971 m. užsienio politikos programa, skelbianti, kad valstybės, pripažįstančios VDR, negali turėti diplomatinių santykių su VFR. Šią doktriną 1955 m. pasiūlė VFR užsienio reikalų ministras V. Holšteinas.

(Homeros; VIII a. pr. Kr.), sen. graikų poetas, Europos literatūros ir herojinio epo pradininkas, epų „Iliada“ ir „Odisėja“ autorius.

(lot.), stačiasis žmogus. Tolimi dabartinio žmogaus protėviai, gyvenę maždaug prieš 1,8 mln.-300 tūkst. m. Atsirado Afrikoje iš Homo habilis.

(lot.), sumanusis žmogus. Seniausias Homo genties atstovas. Gyveno R. Afrikoje prieš 2,5-1,6 mln. m. Tarpinė rūšis tarp australopiteko ir Homo erectus. Pripažįstama, kad nuo jo prasideda tikslinga darbinė veikla, t. y. žmonijos istorija.

(lot.), protingasis žmogus. Šiuolaikinio žmogaus biologinė rūšis, atsiradusi Afrikoje, į pietus nuo Sacharos, prieš 140-280 tūkst. m. iš vienos vėlyvojo Homo erectus formų.

(Erich Honecker; 1912-1994), Vokietijos Demokratinės Respublikos (VDR) politikas, Vokietijos vieningosios socialistų partijos generalinis sekretorius, t. y. VDR vadovas (1976-1990).

(Honorius; 384-423), pirmasis Vakarų Romos imperijos imperatorius (395-423).

(gr. hoplitai), sunkiai ginkluoti sen. graikų ir makedoniečių kariuomenės pėstininkai.

(Kvintas Horacijus Flakas; Quintus Horatius Flaccus; 65-8 pr. Kr.), vienas žymiausių romėnų poetų lyrikų.

sen. egiptiečių saulės dievas, faraonų ir jų valdžios globėjas. Vaizduotas sakalu ar žmogumi su sakalo galva.

Žr. Horodlės unija.

(Horodlės susitarimai), LDK ir Lenkijos susitarimas, sudarytas 1413 m. Horodlėje. Juo iš naujo sureguliuoti LDK ir Lenkijos karalystės santykiai, parodytas vieningumas tolesnėje kovoje su kryžiuočiais.

(Miklos Horthy; 1868-1957), Vengrijos politikas. Admirolas (1918), 1920-1944 m. Vengrijos regentas, faktinis diktatorius.

(pranc. huguenots), J. Kalvino mokymo pasekėjų pavadinimas Prancūzijoje.

(Prancūzijos rel. karai), XVI a. II pusės Prancūzijos hugenotų (evangelikų reformatų) karai su katalikais.

laidojimas į žemę. Kūno rengimo laidojimo apeigoms būdas, kai mirusysis nedeginamas.

pažiūrų sistema, žmogų laikanti svarbiausia vertybe ir reikalaujanti visuomeninių santykių žmogiškumo. Reiškėsi skirtingomis istoriškai sąlygotomis formomis. Susiklostė Renesanso epochoje kaip priešprieša viduramžių religinei pasaulėžiūrai.

(gr. Hunnoi, lot. Hunni), Azijos klajoklių genčių sąjunga. Susiformavo II-IV a. Pauralės ir Pavolgio stepėse. Hunų žygiai paspartino Didįjį tautų kraustymąsi.

(Jan Hus; 1369-1415), čekų dvasinninkas, viduramžių Bažnyčios reformatorius.

(Saddam Hussein; 1937-2006), Irako politikas, prezidentas (1979-2003). Diktatorius.

Jano Huso pradėtos bažnytinės reformos šalininkai Čekijoje. Kelis dešimtmečius buvo čekų tautinio sąjūdžio dalyviai. Jų veikla prasidėjo Huso mirtimi (1415). Husitai reikalavo laisvo Šv. Rašto interpretavimo, dvasiškių turtų atsisakymo ir valstybinio persekiojimo sunkiai nusikaltusiems.

(Nicolaus Hussovianus; apie 1480–po 1533), poetas humanistas, rašęs lotynų kalba, poemos „Giesmė apie stumbro išvaizdą, žiaurumą ir medžioklę“ autorius.

(Herbert Clark Hoover; 1874-1964), JAV politikas, prezidentas (1929-1932). Respublikonas. Per 1929 m. prasidėjusią ekonominę krizę nesėkmingai mėgino įveikti bedarbystę, gelbėti pramonę, prekybą.