Žodynas

Mokyklinis istorijos terminų žodynas

Paaiškinta žodžių: 90
Žodžio (frazės) paieška
Prasideda žodžiu Su žodžiu Tiksliai
Žodis Paaiškinimas
Institucija

(lot. institutio – nustatymas, sutvarkymas):
1. valstybinė ar visuomeninė įstaiga;
2. žmonių, siekiančių kokio nors tikslo, susivienijimas, pvz., partija, bendrija, draugija.

Institucinė interesų grupė

piliečių susivienijimas ar valstybės įstaiga, kurie buvo įsteigti ne politinei veiklai, o kokiam nors kitam tikslui (pvz., civilinė administracija ar armija), bet pasidaro politiškai aktyvūs ir siekia pakreipti vyriausybės politiką sau naudinga linkme.

Integracija

1. (lot. integratio – atstatymas, atnaujinimas), valstybių ekonominis ir politinis bendradarbiavimas pagal suderintą programą. Vienas pavyzdžių – Europos Sąjungoje vykstantys suartėjimo, bendradarbiavimo procesai;
2. valstybių sąveikos forma, kada atskiros suverenios valstybės įsteigia bendras institucijas ar organizacijas ir suteikia joms išskirtinių galių.

Inteligentija

(lot. intelligensintelligentis – protingas, mąstantis), žmonių sluoksnis, profesiniu požiūriu dirbantis protinį kvalifikuotą darbą ir darantis didelį poveikį visuomenės dvasiniam gyvenimui ir socialiniams procesams.

Intendantas

(pranc. intendant – valdytojas, vedėjas):
1. XV-XVIII a. Prancūzijos pareigūnas, tvarkęs kurią nors valstybės valdymo sritį (finansus, prekybą, teisę ir kt.). XVII-XVIII a. – provincijos valdytojas;
2. kariuomenės pareigūnas, tvarkantis karių aprūpinimą maistu, ekipuote, transportu, jų buitį.

Interdiktas

(lot. interdictum – draudimas), Katalikų bažnyčios kanonų teisėje bausmė, artima ekskomunikai, labiausiai paplitusi viduramžiais. Reiškė pamaldų vykdymo ir sakramentų teikimo tam tikroje teritorijoje (vyskupijoje, kunigaikštystėje, karalystėje) draudimą. Siekė priversti paklusti visus gyventojus, valdovą ar įtakingus asmenis.

Interesų grupė

(lot. interesse – dalyvauti), valstybės piliečių grupė, kuri įvairiais būdais siekia, kad vyriausybė vykdytų jai palankią politiką. Pagal susiorganizavimo būdą ir laipsnį interesų grupės skirstomos į 4 tipus: anoniminės, asocijuotos, institucinės ir neasocijuotos.

Internacionalas

(lot. internationalis – tarptautinis), tarptautinis darbininkų partijų politinis susivienijimas, susikūręs 1864 m. (I internacionalas).

Internacionalizmas

(lot. inter – tarp + natio – tauta), moralinis principas, skelbiantis visų tautų lygybę, pagalbą tautoms, kovojančioms prieš religinę, nacionalinę, socialinę priespaudą.

Internavimas

(lot. internus – vidinis):
1. asmens laisvės apribojimas, suvaržymas esant ypatingoms sąlygoms;
2. kariaujančios valstybės karinių dalinių patekusių į neutralios valstybės teritoriją sulaikymas ir nuginklavimas. Pvz., II pasaulinio karo pradžioje Lietuvoje buvo internuota apie 15 tūkst. lenkų kareivių ir karininkų.

Interpeliacija

(lot. interpellatio – kalbos pertraukimas), atstovaujamosios valstybės institucijos (parlamento) deputato ar jų grupės raštiškas paklausimas vykdomosios valdžios institucijai (vyriausybei) ar jo nariui tam tikru jų veiklos klausimu, įpareigojant atsakyti iki nustatyto termino; viena vyriausybės veiklos parlamentinės kontrolės formų.

Interpolas

(angl. International Criminal Police Organisation), Tarptautinė kriminalinės policijos organizacija. Įsteigta 1926 m. siekiant kovoti su tarptautiniu nusikalstamumu. Būstinė Paryžiuje. Priklauso beveik 200 valstybių.

Intervencija

(lot. interventio – įsikišimas), vienos ar kelių valstybių įsikišimas (dažniausiai ginkluotas) į kitos valstybės vidaus reikalus, keliantis pavojų jos nepriklausomybei. 

Intifada

(arab. „(dulkių) nusikratymas“, „pakilti“), palestiniečių sukilimas Izraelio okupuotose teritorijose – Gazos sektoriuje, R. Jeruzalėje ir Vakarų krante (1987-1994), kurio tikslas – įkurti Palestinos arabų valstybę.

Invazija

(lot. invasio – užpuolimas, įsiveržimas), karinis įsiveržimas į svetimos valstybės teritoriją, nepaskelbus karo. Pvz., 1939 m. Raudonoji Armija įsiveržė į Lenkiją, 1979 m. SSRS įvedė savo kariuomenę į Afganistaną.

Investicija

(lot. investio – aprengiu), ilgalaikis kapitalo įdėjimas į kokią nors ūkio šaką arba vertybinių popierių pirkimas siekiant pelno.

Investitūra

(lot. investiturainvestio – aprengiu):
1. viduramžių V. Europoje feodo perdavimo vasalui juridinis aktas su simbolinėmis apeigomis, kai įteikiamas nuosavybės simbolis – žemės sauja, medžio šakelė, kardas ar koks kitas simbolinis daiktas. Dažniausiai vykdavo po omažo – vasalo ištikimybės priesaikos senjorui;
2. aktas, kuriuo dvasininkas būdavo skiriamas bažnytinėms pareigoms ir įgydavo valdyti feodą. Jis gaudavo lazdą, žiedą (bažnytinės valdžios simbolius) ir skeptrą (pasaulietinės valdžios simbolį).

Ipatijaus metraštis

(Voluinės metraštis), vienas seniausių Kijevo Rusios ir Haličo-Voluinės Didžiosios Kunigaikštystės metraščių sąvado nuorašų (rašytas XIV a. pab.-XV a.). Aprašomi įvykiai nuo Kijevo Rusios susikūrimo iki 1292 m.

Irano ir Irako karas

ginkluotas konfliktas 1980-1988 m., kilęs dėl Irako pretenzijų į 3 salas Ormūzo sąsiauryje, visas Šat al Arabo upės žiotis, taip pat dėl reikalavimo suteikti autonomiją Irane gyvenantiems arabams.

Irigacija

(lot. irrigatio – drėkinimas, laistymas), dirbtinė laukų ir sodų drėkinimo sistema derliui užtikrinti. Seniausios irigacinės sistemos atsirado Mesopotamijoje ir Egipte V-IV t-metyje pr. Kr.

Islamas

Islamo plitimas
Islamo plitimas
(arab. islam – nuolankumas, pasidavimas Dievo valiai), viena pasaulinių religijų, atsiradusi 622 m. Arabijos pusiasalyje. Kūrėju laikomas pranašas Mahometas.

Islamo fundamentalizmas

musulmonų religinis sąjūdis. Svarbiausia vertybe laiko religinę tradiciją, ragina grįžti prie pranašo Mahometo laikų islamo, priešiškas bet kokioms permainoms, islamo reformas suvokia kaip tikėjimo tapatumo pažeidimą.

Isoroku Jamamoto

(Yamamoto Isoroku; 1884-1943), Japonijos imperijos jungtinio jūrų laivyno vyriausiasis vadas Antrojo pasaulinio karo metu. Jo įsakymu 1941 m. gruodžio mėn. buvo užpulta JAV Ramiojo vandenyno karinė jūrų bazė Perl Harbore.

Ispanijos falanga

(isp. Falange Española), kraštutinė dešinioji Ispanijos politinė partija. Ją 1933 m. įkūrė Chose Antonijas Primo de Rivera. F. Franko diktatūros metais – vienintelė valdančioji partija. Falangos ideologija (nacional-sindikalizmas) istoriškai artima Italijos fašizmui, kurio pagrindas – korporatyvizmas. Pats partijos įkūrėjas neigė, kad jo įkurta partija yra fašistinė.

Ispanijos ir JAV karas

(1898), pirmasis imperializmo laikotarpio karas dėl kolonijų perdalijimo.

Ispravnikas

Rusijos imperijoje apskrities policijos viršininkas.

Įsrutis

(vok. Inserburg, nuo 1946 m. rus. Černiachovsk), Mažosios Lietuvos miestas bei istorinė sritis.

Įstatymas

nustatyta tvarka aukščiausiųjų valstybės valdymo institucijų priimtas normatyvinis teisinis aktas, turintis viršenybę kitų normatyvinių teisinių aktų atžvilgiu. Yra vyriausybės politikos įgyvendinimo įrankis, nes jų nustatytos teisinės normos reguliuoja ir tvarko valstybės gyvenimo reikalus.

Įstatymų leidimo valdžia

vyriausybės institucijos, turinčios įgaliojimus svarstyti ir priimti visiems valstybės piliečiams privalomus įstatymus, funkcija. Paprastai įstatymų leidimo valdžia priklauso parlamentams, o tam tikrais atvejais ir prezidentams.

Istorija

mokslas, aiškinantis žmonijos praeitį, visuomenės raidos procesus.

Istorijos filosofija

terminą pirmą kartą pavartojo Volteras 1756 m. Istorijos filosofijai priklauso: 1. istorijos logika – istorijos mokslo prielaidų, sąvokų bei metodų nagrinėjimas; 2. istorijos metafizika – istorinio žmonijos vyksmo esmės, priežasčių, veiksnių, dėsnių, prasmės bei tikslo aiškinimas. Istorijos filosofiją sudaro dvi dalys – istoriosofija ir istorika.

Istorijos mokslo objektas

žmonės ir visa tai ką jie mąstė, kalbėjo ir darė nuo pat jų atsiradimo.

Istorijos šaltiniai

visi objektai, kaip nors susiję su žmonių veikla, tai yra visa tai, kas gali liudyti žmonijos praeitį ir patirtį.

Istorika

istorijos filosofijos dalis, tyrinėjanti istoriografijos teoriją.

Istoriografija

1. mokslas apie istorijos mokslo raidą;
2. istorijos mokslo darbų visuma.

Istoriosofija

istorijos filosofijos dalis, tirianti istorinės būties teoriją. Kelia klausimus apie pačią istoriją: koks jos modelis, kokios jos varomosios jėgos ir t. t.

Istorizmas

1. filosofinis istorigrafijos pricipas, teigiantis, kad istorijos raidą visų pirma lemia politiniai įvykiai, o šiuos – jų dalyvių įsitikinimai, interesai ir sprendimai;
2. XIX a.-XX a. pr. meno (daugiausia architektūros) kryptis ir principas, pagrįstas praeities stilių formų kartojimu.

Ištarė

sen. akadų, babiloniečių, asirų vaisingumo, meilės, karo deivė. Ištarės kultas buvo paplitęs daugelyje Art. Rytų tautų: šumerai ją garbino Inanos, finikiečiai – Astartės vardu.

Išvestinė kompetencija

žr. Atributinė kompetencija.

Įtakos sferos

1939 m. rugpjūčio 23 d. Molotovo-Ribentropo pakto slaptu protokolu pasidalintos valstybės.