Žodynas

Mokyklinis istorijos terminų žodynas

Paaiškinta žodžių: 316
Žodžio (frazės) paieška
Prasideda žodžiu Su žodžiu Tiksliai
Žodis Paaiškinimas
Kapitula

1. katalikų vienuolių arba religinį riterių ordiną valdančių asmenų kolegija;
2. katalikų ir anglikonų vyskupo patariamasis organas – dvasininkų kolegija, esanti prie katedros. Vyskupui mirus, iš savo tarpo kapitula išrenka vikarą, kuris valdo vyskupiją tol, kol paskiriamas naujas vyskupas.

Kapituliacija

(lot. capitulatiocapitulo – susitariu tam tikrais punktais), šalies ginkluotųjų pajėgų arba jų dalies pasidavimas nugalėtojui jo padiktuotomis ar sutartomis sąlygomis. Kapituliavusios šalies karinė amunicija, įtvirtinimai ir užimtos teritorijos pereina priešo žinion, o kareiviai tampa belaisviais. Kapituliacija gali būti ir besąlygė (pvz., 1945 Vokietija ir Japonija turėjo pasirašyti besąlygės kapituliacijos aktus).

Kapsukas Vincas

V. Kapsukas
V. Kapsukas
(tikr. Mickevičius; 1880-1935), vienas Lietuvos komunistų partijos (LKP) vadovų ir organizatorių, publicistas. 1918 m. vadovavo bolševikinei Lietuvos vyriausybei, 1918 m. gruodžio 16 d. paskelbusiai Sovietų Lietuvos įkūrimo manifestą. Siekė Lietuvos prijungimo prie Sovietų Rusijos.

Kapucinai

(Mažesniųjų brolių kapucinų ordinas; lot. Ordo Fratrum Minorum Capucinorum), katalikų vienuolių ordinas, viena iš 3 pranciškonų atšakų. Laikosi neturto, skaistumo, klusnumo popiežiui įžadų.

Karabinieriai

(pranc. carabiniers):
1. karabinais ginkluoti rinktiniai kavaleristai ir pėstininkai. Atsirado XV a. Ispanijoje, nuo XVII a. – kitose Europos šalyse.
2. žandarai (karinė policija) Italijos ir kai kurių Lot. Amerikos šalių kariuomenėse.

Karaimai

sen. tiurkų kilmės tauta, VIII-X a. priklausiusi Chazarų kaganatui. VIII-IX a. išplito Persijoje, Sirijoje, Palestinoje ir Egipte. Nuo XI a. gyveno Kryme, vertėsi žemės ūkiu, sodininkyste ir smulkiaisiais amatais. Lietuvoje apsigyveno XIV a. pab.

Karakala

Karakala
Karakala
(Markas Aurelijus Antoninas Karakala; lot. Marcus Aurelius Antoninus Caracalla; 186-217), Romos imperatorius 211-217 m. Pravardė atsirado iš jo nešioto gališko apsiausto su gobtuvu, vadinto caracalla.

Karaliaučiaus universitetas

Karaliaučiaus pilis
Karaliaučiaus pilis
vienas seniausių Vid. Europos universitetų. 1544 m. įsteigė kunigaikštis Albrechtas Brandenburgietis.

Karalių slėnis

ilgas, siauras tarpeklis Egipte į vakarus nuo Tėbų, kur buvo įrengtos XVIII-XX Egipto faraonų dinastijų kapavietės (apie 1539-1075 m. pr. Kr.).

Karalius

valstybės vadovas monarchinėje valstybėje.

Karamzinas Nikolajus

N. Karamzinas
N. Karamzinas
(1766-1826), rusų istorikas, rašytojas, publicistas. Parašė 11 tomų „Rusijos valstybės istoriją“ (1816-1824).

Karas

fizinės ginkluotos jėgos vartojimas santykiuose tarp valstybių. Jėga vartojama tada, kai valstybės nepajėgia arba nenori susitarti. Už kiekvienos valstybės karinių veiksmų slypi noras priversti kitą valstybę sutikti su pirmajai palankiomis taikos sąlygomis.

Karavelė

Karavelė
Karavelė
(it. caravella), jūrinis burlaivis su antstatais priekyje ir laivagalyje. Turėjo 1 denį, aukštus bortus, 3-4 stiebus. XII-XVII a. šiais tvirtais, greitais burlaiviais plaukiojo Ispanijos, Italijos, Portugalijos jūreiviai. Iki XV a. naudotos trikampės burės, vėliau imta kabinti rėjines. Plaukdami karavelėmis savo žygius atliko Vaskas da Gama, Kristupas Kolumbas.

Karibų krizė

(Kubos krizė), konfliktas, kilęs 1962 m. tarp JAV ir SSRS dėl vidutinio nuotolio raketų su branduoliniu užtaisu dislokavimo Kuboje.

Kaributas

(mirė po 1404), lietuvių kunigaikštis. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo ir jo antrosios žmonos Julijonos sūnus. Apie 1380 m. stačiatikių papročiu pakrikštytas Dmitrijumi.

Karinė demokratija

visuomenės organizavimosi forma, dažnai būdinga besikuriančiai etninei valstybei. Pagrindiniai bruožai – paprotinė teisė, pagoniškasis tikėjimas ir tėvinė paveldėjimo linija. Svarbiausioji valdžios institucija – liaudies susirinkimas. Valdžia – kunigaikščiai, vadai, bendruomenių vyresnieji ir kt. – renkama liaudies susirinkimuose. Būdinga graikams (XII-IX a. pr. Kr.), romėnams (IX-VI a. pr. Kr.), vėliau – skitams, keltams, germanams, baltams, normanams, slavams ir kt.

Karinis komunizmas

Sovietų Rusijos bolševikų socialinė ir ekonominė politika per pilietinį karą (1917-1922).

Karinis perversmas

ginkluotųjų pajėgų arba jų dalies įvykdytas prievartinis civilinės vyriausybės pašalinimas ir naujos, kariškių vadovaujamos vyriausybės sudarymas.

Karnakas

Karnakas
Karnakas
šventyklų kompleksas, šalia senovės Egipto sostinės Tėbų.

Karolingai

Frankų valstybė 768-814 m.
Frankų valstybė 768-814 m.
(lot. Carolingi, pranc. Carolingiens, vok. Karolinger), VIII-X a. frankų valdovų dinastija.

Karolingų renesansas

VIII-X a. kultūrinis sąjūdis frankų karalystėje (daugiausia dab. Vokietijoje, Prancūzijoje, Nyderlanduose), jungusioje germanų ir romanų tautas Karolio Didžiojo ir jo įpėdinių valdymo laikais. Pirmasis antikinės kultūros atgimimas V. Europoje.

Karolis Didysis

Karolis Didysis
Karolis Didysis
(lot. Carolus Magnus; pranc. Charlemagne; vok. Karl der Grosse; apie 742-814), nuo 768 m. Frankų valstybės karalius ir imperatorius (800 m.). Išgarsėjo sėkmingais karais, įstatymų leidyba ir kultūrine politika.

Karolis I

(angl. Charles I; 1600-1649), Stiuartų dinastijos Anglijos, Airijos ir Škotijos karalius (1625-1649). Vykdė buržuazijai ir naujajai dvarininkijai nepalankią politiką, kuri 1640 m. sukėlė Anglijos revoliuciją. Per 1642-1648 m. pilietinius karus Karolio I kariuomenė pralaimėjo. Karalius buvo suimtas, parlamento įsteigto tribunolo pripažintas kaltu dėl tautos kraujo praliejimo ir nukirsdintas.

Karolis IV Liuksemburgas

(Karl IV von Luxemburg; 1316-1378), Čekijos karalius (1346-1378), Šv. Romos imperijos imperatorius (1355-1378), vienas žymiausių vėlyvųjų viduramžių Vid. Europos valdovų. Siekdamas centrinėje Europoje sukurti didelę valstybę, įsigijo Brandenburgą, dinastine unija sujungė Lenkiją ir Vengriją. 1358 m. pasiūlė Lietuvos kunigaikščiams Kęstučiui ir Algirdui krikštytis.

Karolis IX

Karolis IX
Karolis IX
(1550-1574), Valua dinastijos Prancūzijos karalius (1560-1574).

Karolis X Gustavas

(1622-1660), Švedijos karalius (1654-1660). Per 1655-1660 m. karą su ATR Kėdainių sutartimi 1655 m. buvo paskelbtas Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu. Išplėtė Švedijos valdas, sutvirtino jos padėtį Baltijos jūros regione.

Karolis XII

Karolis XII
Karolis XII
(1682-1718), Švedijos karalius (1697-1718). Vadovavo švedų karo žygiams per 1700-1721 m. Šiaurės karą.

Karpiai

Lietuvos bajorų giminė. Minima nuo XVI amžiaus. Daugiausia dvarų turėjo Žemaitijoje, Šiaurės Lietuvoje, Palenkėje. Labiausiai išgarsėjo XVIII a. pabaigoje-XIX a. pradžioje.

Karsavinas Levas

L. Karsavinas
L. Karsavinas
(1882-1952), Rusijos ir Lietuvos kultūros istorikas, filosofas.

Karšuva

istorinė lietuvių žemė tarp Nemuno ir Šešuvies upių. Įėjo dabartinės Jurbarko, Tauragės, Šilalės rajonų dalys.

Karusės mūšis

ties Karuse (vakarų Estija) 1270 m. vasario mėnesį įvykęs mūšis tarp Lietuvos ir Livonijos ordino bei danų kariuomenės. Trečioji žymiausia XIII a. lietuvių pergalė prieš vokiečių riterius po Saulės ir Durbės mūšių.

Kasiodoras

(Flavijus Magnus Aurelijus Kasiodoras; apie 490-apie 580), romėnų senatorius, ostgotų istorikas, rašytojas. Veikale „Įvairenybės“ paskelbė karaliaus Teodoriko laišką aisčiams, rašytą tarp 523 ir 526 m. Jame pateikiama žinių apie baltų ir ostgotų ryšius bei gintaro kelią.

Kasta

(lot. castus – tyras, šventas), Indijoje ir kai kuriose kitose šalyse – uždara grupė žmonių, susijusių tam tikru tradiciniu verslu, kilme ir papročiais.

Kastras Rusas Fidelis

F. Kastras
F. Kastras
(Fidel Castro Ruz; g. 1926), Kubos revoliucionierius, politikas. Imigranto cukraus plantatoriaus sūnus. 1959 m. nuvertė diktatorių generolą F. Batistą ir tapo šalies ministru pirmininku. Nuo 1965 m. yra Kubos komunistų partijos Centro komiteto pirmasis sekretorius, 1976-2008 m.  ėjo Kubos respublikos prezidento pareigas.

Kaštelionas

(lot. castellanuscastellum – pilis):
1. pilies viršininkas viduramžių Vakarų Europoje;
2. aukštas Lenkijos vietinės valdžios pareigūnas. Vadovavo piliai ir ją supančiai apylinkei – valstybės teritorinio suskirstymo vienetui. 1413 m. pareigybė atsirado ir LDK  (po vieną kaštelioną vaivadijoje). Nuo XV a. posėdžiavo ATR Senate. Titulas panaikintas XIX a.

Katalikai

labiausiai paplitusios krikščionybės krypties – katalikybės išpažinėjai.

Katalikybė

(gr. katholikos – visuotinis), Katalikų bažnyčios mokymo turinys, tikėjimo, moralės, religinio gyvenimo principų ir normų visuma, jų praktinis taikymas ir plėtojimas. Katalikybė remiasi Biblija ir Katalikų bažnyčios tradicija. Bažnyčiai vadovauja popiežius. Katalikai tikti triasmeniu Dievu, Kristaus prisikėlimu ir dieviškumu, Bažnyčios vaidmeniu išganyme.

Katapulta

(lot. catapulta iš gr. katapeltes – strėlių svaidytuvas), senovės graikų ir romėnų naudotas svaidomasis įrenginys, skirtas rąstams, akmenims svaidyti į apgultą tvirtovę.

Katekizmas

(gr. katechesis – pamokymas), glaustas krikščionių tikybos pagrindų išdėstymas; knyga, kurioje glaustai išdėstyti krikščionių tikybos pagrindai.

Katynė

vietovė Rusijoje, 20 km nuo Smolensko, kur 1940 m. NKVD budeliai nužudė 4400 internuotų lenkų karininkų. 1943 m. vokiečių okupacinė valdžia viešai paskelbė apie NKVD įvykdytas masines lenkų žudynes. SSRS valdžia ilgai tai neigė. Tik 1990 m. SSRS pripažino, kad J. Stalino įsakymu NKVD nužudė 15 tūkst. lenkų belaisvių Katynėje, Ostaškove ir Kozelske.