Žodynas

(gr. mētropolitēs – metropolijos gyventojas), katalikų ir stačiatikių vyskupas, tvarkantis vyskupijų grupę ir reziduojantis mieste, kuris savo padėtimi, paskirtimi ir dydžiu yra natūralus šalies centras. Paprastai metropolitas turi arkivyskupo titulą ir vadovauja bažnytinei provincijai. Jo vadovybėje esantys vyskupai vadinamai sufraganais.

(mezo... – vidurinis, tarpinis + gr. lithos – akmuo), vidurinis akmens amžius; archeologinis laikotarpis po paleolito. Pasaulio mastu truko įvairiai: Artimuosiuose Rytuose – nuo XII iki IX tūkstm. pr. Kr., Europoje – apie VIII-V tūkstm. pr. Kr. Lietuvoje mezolitas datuojamas VIII-V tūkstm. pr. Kr.

(sutr. iš rus. Ministerstvo gosudarstvennoj bezopasnosti), Valstybės saugumo ministerija. Žr. Valstybės saugumo komitetas.

(Adam Mickiewicz; 1798-1855), lenkų ir lietuvių poetas, dramaturgas, publicistas. Žymiausias lenkų romantikas, gyvenimu ir kūryba susijęs su Lietuva.

Japonijos ir JAV karo laivynų mūšis Per II pasaulinį karą, 1942 m. birželio 3-7 d. vykęs ramiojo vandenyno Midvėjaus atole.

(jap. mi kado – didieji vartai), Japonijos imperatoriaus titulas.

(Michelangelo di Lodovico Buonarroti Simoni; 1475-1564), italų tapytojas, architektas, skulptorius, karo inžinierius, poetas.  Vienas žymiausių brandžiojo Renesanso menininkų.

(angl. microeconomics), ekonomikos mokslas, tiriantis atskirų įmonių, bendrovių, kompanijų ir kitokių ūkio subjektų bei vartotojų veiklą.

(1862-1903), Mažosios Lietuvos spaudos darbuotojas, aušrininkas. 1884-1886 m. redagavo ir spausdino „Aušrą“, 1885-1886 m. – laikraštį „Nemuno sargas“. 1885 m. kartu su kitais įsteigė „Birutės“ draugiją, buvo pirmasis jos pirmininkas.

313 m. Rytų Romos imperatoriaus Licinijaus paskelbtas aktas, kuriuo imperijoje nustatyta visų religijų lygybė. Parengtas kartu su Vakarų Romos imperatoriumi Konstantinu I Didžiuoju. Garantavo tikybos laisvę krikščionims, grąžino jiems anksčiau atimtus kulto pastatatus, panaikino jų teisių apribojimus.

(1877-1939), lietuvių kilmės prancūzų poetas, rašytojas, dramaturgas, diplomatas.

(pranc. militarisation iš lot. militaris – karinis), valstybės ekonominė politika, orientuota į šalies karinės galios didinimą.

(pranc. militarisme iš lot. militaris – karinis), ginklavimosi ir rengimosi karui, karinės galios didinimo politika.

(Czesław Miłosz; 1911-2003), lietuvių kilmės lenkų rašytojas, vertėjas, diplomatas. 1980 m. Nobelio premijos laureatas.

(gr. Mins), mitinis Kretos salos valdovas, Dzeuso ir Europos sūnus. Garsėjo labirintą primenančiais rūmais. Kretos salos kultūra jo garbei buvo pavadinta Mino kultūra.

(m. 1263), Lietuvos didysis kunigaikštis (nuo 1236), Lietuvos karalius (1253-1263).

(lot. ministerium – tarnavimas, tarnyba), ministro vadovaujama valstybės valdymo institucija, tvarkanti kurią nors ūkinės, administracinės, socialinės ar kultūrinės veiklos sritį.

(lot. minister – tarnas), vyriausybės narys, vadovaujantis ministerijai.

daugelyje valstybių vyriausybės (ministrų kabineto, ministrų tarybos) vadovas.

sen. graikų mitų būtybė su žmogaus kūnu ir jaučio galva, gyvenusi Kretos salos labirinte. Po karų su karaliumi Minu Atėnai kasmet privalėjo Minotaurui siųsti į Kretą 7 jaunuolių ir 7 merginų auką. Minotaurą nužudė Atėnų sosto įpėdinis Tesėjas, kuriam padėjo karaliaus Mino duktė Ariadnė.

(lot. minusculus – mažytis), sen. graikų ir lotynų kalbų raštas be didžiųjų raidžių, atsiradęs III-IV a.

(1880-1953), kunigas, politikas. 1917-1918 m. Lietuvos Tarybos vicepirmininkas. 1938-1939 m. Ministras Pirmininkas.

(murza; pers. mirza iš mir – valdovas + za – pagimdytas; sūnus):
1. kai kuriose Rytų valstybėse aristokratų titulas. Rašomas po vardo;
2. Rytų valstybėse raštininkas, valdininkas, sekretorius; pareigybė, žymima prieš vardą.

(lot. missio – siuntimas, pavedimas):
1. atsakingas uždavinys, pavedimas;
2. diplomatinė atstovybė, vadovaujama pasiuntinio arba reikalų patikėtinio;
3. pareigūno arba delegacijos siuntimas į užsienio valstybę vykdyti valstybės vadovo, vyriausybės, tarptautinės (arba religinės) organizacijos pavedimo.

(Kunigų misionierių šv. Vincento Pauliečio kongregacija), katalikų vienuolių vyrų kongregacija; dvasininkai arba pasauliečiai, vykdantys misijas tarp kitatikių.

(gr. mythos – pasakojimas, padavimas), kolektyvinis pasakojimas apie pasaulio dievų, žmogaus, gamtinių reiškinių kilmę, atspindintis pirmykštę tikrovės sampratą.

(Francois Mitterand; 1916-1996), Prancūzijos politikas. 1981-1995 m. prezidentas.

(angl. meeting – susitikimas, sueiga), viešas susirinkimas svarbiems klausimams, dažnai politiniams ar visuomeniniams, svarstyti.

(mitas + gr. logos – mokslas):
1. mokslas, tiriantis mitus, jų esmę, kilmę ir reikšmę kultūrai;
2. susisteminta mitų visuma, sudaranti religinės sistemos pagrindą.

(apeiginiai akmenys), išskirtiniai savo forma, padėtimi arba iškaltais ženklais akmenys, apie kuriuos yra išlikusių pasakojimų, siejančių juos su mitinėmis būtybėmis.