Žodynas

valstybinės nuosavybės perdavimas arba išpardavimas privatiems asmenims.

(lot. privilegium), išimtinė teisė arba lengvata, suteikiama asmeniui, organizacijai, luomui; kadaise privilegija buvo vadinamas ir raštas, kuriuo ta teisė suteikta.

(gr. problēma iš proballō – iškeliu užduotį), teorinis ar praktinis klausimas reikalingas sprendimo.

(lot. procedo – einu į priekį), veiksmų, kuriais siekiama kokio nors tikslo, atlikimo eilės tvarka, iš anksto nustatyta teisės arba kitų normų. Būna, pvz., bankroto, parlamentinė, teisinė procedūra.

tam tikros profesijos darbininkų ar tarnautojų susivienijimas darbo santykiams su darbdaviais reguliuoti. Atsirado XVIII a. Anglijoje plėtojantis pramonės perversmui, Lietuvoje – XIX a. pabaigoje.

(gr. programma – paskelbimas):
1. kokio nors veikimo planas;
2. visuomeninės organizacijos, politinės partijos arba jos veikėjo pagrindinių uždavinių, tikslų ir veikimo principų visuma; tam skirtas leidinys;
3. mokomoja dalyko turinio ir apimties trumpas išdėstymas; mokymo programa.

žr. priešistorė.

laisvoje darbo rinkoje savo jėgą priverstas pardavinėti darbininkų sluoksnis.

neribota diktatūrinė valdžia komunistinėse valstybėse.

(lot. propagare – skleisti, platinti), idėjų, pažiūrų, mokymų, politinių teorijų skleidimas ir aiškinimas spaudoje, mitinguose ir kt., siekiant paveikti žmonių pažiūras, nuotaikas, poelgius, veiksmus.

rinkimų sistema, pagrįsta principu, kad visos partijos turi būti atstovaujamos, bet atstovaujamos ne vienodai, o proporcingai gautai perrinkimus rinkėjų paramai. Kiekvienoje rinkiminėje apygardoje renkama po keletą ar net keliolika atstovų, o rinkėjai balsuoja ne už vieną ar kitą asmenį, bet už partijų pateiktus kandidatų sąrašus. Po rinkimų mandatai paskirstomi proporcingai kiekvienai partijai pagal gautų už ją balsų skaičių.

(1504-1579), vyskupas. Kilęs iš smulkiųjų bajorų. Nuo 1549 m. Lucko, nuo 1556 m. Vilniaus vyskupas. Kovai su reformatais pasikvietė į Lietuvą jėzuitus. 1570 m. įsteigė Vilniaus jėzuitų akademiją. 1579 m. išsirūpino karaliaus Stepono Batoro privilegiją, leidžiančią perorganizuoti kolegiją į universitetą.

(pranc. protectionnisme iš lot. protectio – priedanga, globa), ekonominių priemonių sistema savo šalies ekonomikai apsaugoti nuo užsienio konkurencijos, siekiant padidinti vietinių pramonės įmonių pelną. Tai daroma didinant muitus užsienio prekėms ir mažinant eksporto muitus, skiriant pinigines subsidijas vietinėms pramonės įmonėms ir pan. Tokia politika kelia vidaus rinkos prekių kainas, mažina konkurenciją.

1. valstybės priklausomybės forma. Stipri valstybė (protektorius) per savo rezidentą tvarko silpnesnės šalies (protektorato) užsienio politiką ir kontroliuoja vidaus politiką. Protektoratas sudaromas sutartimi. Paprastai ji stipriosios šalies primetama silpnesniajai;
2. valstybė, patekusi kitos valstybės priklausomybėn, kuri reiškiasi kaip protektoratas pirmąja prasme.

viena iš trijų pagrindinių (greta Romos katalikybės ir stačiatikybės) krikščionybės krypčių. Susiformavo XVI a. reformacijos laikais.

mirusių protėvių religinis garbinimas, pagrįstas tikėjimu, jog jie gali daryti poveikį gyviesiems. Kulto objektu tapdavo aukščiausią visuomeninę padėtį turėję protėviai – vadai, didvyriai, žyniai. Šio kulto reliktai – daugelio tautų papročiuose išlikusi ypatinga pagarba giminės senoliams.

(lot. providentia – numatymas, apvaizda), rel. filos. požiūris į žmonijos istoriją kaip Dievo valios išraišką.

(lot. provincia):
1. sen. Romos valstybės dalis, esanti už Italijos ribų;
2. kai kurių valstybių didelis administracinis teritorinis vienetas;
3. Katalikų bažnyčios teritorinis administracinis vienetas;
4. šalies dalis, nutolusi nuo centro.

(lot. provocatio – iššaukimas), pastangos dirbtinai sukelti kokius nors veiksmus, kieno nors reakciją; asmenų, organizacijų ar valstybių vyriausybių kurstymas kam nors kenkti.

(g. 1943), ekonomistė, politikė. Viena Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio kūrėjų. 1990-1991 m. Lietuvos Respublikos Ministrė Pirmininkė. 1996-2008 m. Seimo narė. Išleido knygų politikos, ekonomikos, socialinėmis temomis.

vakarų baltų genčių junginys, gyvavęs pietrytinėje Baltijos jūros pakrantėje ir kalbėjęs prūsų kalba.

baltų genčių gyventa teritorija pietrytiniame Baltijos jūros pakraštyje. Vakaruose siekė Vyslos žemupį, rytuose Deimenos ir Mozūrijos ežeryno liniją, pietuose – Narevo intakų aukštupius.

vokiečių valstybė pietrytiniame Pabaltijyje. Egzistavo 1701-1947 m. Sostinė Berlynas. 1871 m. Prūsijos karalius tapo Vokietijos imperatoriumi. Po 1918 m. lapkričio revoliucijos monarchija Prūsijoje panaikinta. Prūsija tapo viena iš vokiečių žemių. Po Antrojo pasaulinio karo likviduota.

vokiečių valstybė pietrytiniame Pabaltijyje 1525-1701 m., iki 1657 m. Lenkijos karalystės vasalė. 1618-1701 m. ji buvo sujungta personaline unija su Brandenburgu. Sostinė Berlynas. Susidarė Kryžiuočių ordino teritorijoje po jo sekuliarizacijos.

graikų mokslininkas, gyvenęs ir dirbęs Aleksandrijoje (apie 90-apie 168). Veikale „Geografija“ apibendrino senovės graikų geografijos žinias, išdėstė žemėlapių sudarymo pagrindus, surašė daugiau nei 8000 geografinių vietų, nurodė daugumos jų koordinates, įdėjo 26 žemės paviršiaus žemėlapius. Sudarė „Karalių chronologinį kanoną“ – svarbų chronologijos šaltinį.

(Raymond Poincare; 1860-1934), Prancūzijos politikas. Advokatas. Švietimo, finansų, užsienio reikalų ministras, 1912-1913 m., 1922-1924 m. ir 1926-1929 m. ministras pirmininkas. 1913-1920 m. prezidentas.

(vok. Putsch), nedidelės sąmokslininkų grupės bandymas įvykdyti valstybinį perversmą, naudojant ginkluotą jėgą.

(apie 1740-1775), valstiečių karo Rusijoje (1773-1775) vadas.

(1907-1959), lietuvių skulptorius. Sukūrė monumentalių skulptūrų („Trys milžinai“, 1937 ir kt.), kamerinių skulptūrų („Motinystė“, 1934), portretų (S. Dariaus ir S. Girėno portretai ant Puntuko akmens ir kt.). Dėstė Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės, Lietuvos dailės institutuose.

Trys Romos karai su Kartagina: I – 264-241 pr. Kr., II – 218-201 pr. Kr., III – 149-146 pr. Kr.