Žodynas

ilgų laiko tarpų skaičiavimo sistema, susieta su Saulės padėtimi dangaus sferoje.

personifikuoto Saulės vaizdinio garbinimas. Šis kultas būdingas pirmykštėms ir vėlesnėms politeistinėms religijoms. Soliarines dievybes turėjo egiptiečiai (Ra, Horas), babiloniečiai (Šamašas), iraniečiai (Mitra), graikai (Melijas, Apolonas), slavai (Dažbogas).

mūšis tarp Lietuvos (veikiausiai žemaičių) ir Kalavijuočių ordino, 1236 m. rugsėjo 22 d. įvykęs Saulės žemėje netoli Šiaulių.

(m. apie 1004 m. pr. Kr.), seniausios Izraelio valstybės įkūrėjas ir valdovas. Jo vadovaujami izraelitai išsivadavo iš filistinų priespaudos. Mūšyje su filistinais, kuriame žuvo trys jo sūnūs, Saulius buvo sužeistas ir pats nusižudė.

(kariai savanoriai), ginkluotose pajėgose savo noru tarnujantys asmenys. Lietuvoje savanoriai, 1918-1920 m. įstoję į Lietuvos kariuomenę, vadinami savanoriais kūrėjais.

savęs išskyrimas iš aplinkos, savęs vertinimas, savo veiksmų, jausmų, elgesio motyvų, interesų ir savos vietos visuomenėje įsisąmoninimas. Savimonė būdinga tiek individui, tiek visuomenei ar jos daliai. Ji atsiranda sąmonei pasiekus tam tikrą išsivystymo lygį. Savimonė – būtina asmenybės formavimosi sąlyga.

valstybės teritorinio padalinio ar jos gyventojų kitokios (nacionalinės, religinės) grupės, organizacijos, institucijos teisė savarankiškai spręsti įstatymų numatytus vietos arba vidaus reikalus.

(gr. schisma – skilimas), krikščionių Bažnyčios skilimas 1054 m. į Rytų (stačiatikių) ir Vakarų (katalikų) Bažnyčias.

dirbtinė religija, XX a. 6 dešimtmetyje sukurta rašytojo L. Rono Habardo. Scientologai siekia dvasinio tobulėjimo studijuodami „dianetikos“ mokslą. Scientologija siejama su tikinčiųjų šantažu ir pinigų viliojimu.

(angl. South-East Asia Treaty Organization – Pietryčių Azijos sutarties organizacija), karinis politinis aljansas, veikęs 1954-1977 m.

rusų archeologas, istorijos daktaras. Svarbiausieji darbai – „Aukštutinės Padneprės ir Padauguvio slavai“ (1970), „Ilgieji krivičių pilkapiai“ (1974), „Slavų kilmė ir ankstyvoji istorija“ (1979). Paskelbė straipsnių apie baltų etnogenezę, baltų įtaką slavų formavimuisi, baltų ir slavų ryšius.

(lot. segregatio – atskyrimas), rasinės nelygybės forma, reiškianti spalvotųjų gyventojų (dažniausiai juodaodžių) atskyrimą nuo baltųjų. Iki XX a. 7 deš. buvo paplitusi pietinėse JAV valstijose.

1. Lietuvos Respublikos aukščiausiioji renkama valstybinės valdžios institucija, leidžianti įstatymus, kontroliuojanti prezidentą, ministrų kabinetą;
2. LDK (nuo XV a.), Abiejų Tautų Respublikos (1569-1795) parlamentas.

LDK bajoriškosios savivaldos institucija. Atsirado XVI a. vid. Seimelių veikloje dalyvavo visi toje apskrityje gyvenantys bajorai ir joje žemės turintys valstybės ir apskrities pareigūnai. Rinko atstovus į Seimą, teisėjus ir kitus pareigūnus, sprendė vietos bajorų reikalus.

protestantų religinis judėjimas. Atsirado XIX a. pabaigoje JAV. Tiki, kad žmogaus siela gali būti išganyta, kai ją aplanko Šv. Dvasia. Tai įvyksta ekstazės būsenoje, pradėjus kalbėti svetimomis kalbomis. Yra įvairių sekmininkų krypčių, bažnyčių: Dievo bažnyčia, Dievo asamblėja, Jungtinė sekmininkų bažnyčia ir kt.

bažnyčių, jų organizacijų, dvasininkų turtų ar funkcijų perėmimas valstybės, piliečių dispozicijon, kultūrinio gyvenimo išsivadavimas iš religijos įtakos.

istorinė baltų žemė tarp Nemunėlio, Lėvens, Šventosios aukštupių ir Dauguvos. Per Lietuvos karus su Livonijos ordinu iš dalies virto dykra. XIV-XVI a. buvusios Sėlos pietinė dalis įėjo į LDK, o šiaurinę valdė Livonijos ordinas. Pastarajam 1561 m. žlugus, atiteko naujai sudarytai Kuršo kunigaikštystei.

tiurkų oguzų sultonų dinastija, XI-XII a. valdžiusi Seldžiukų imperiją, kuri apėmė didžiąją dalį Persijos, Mesopotamiją, Palestiną, Siriją, dalį M. Azijos.

(gr. Seleukōs Nikator; 358-280 pr. Kr.), Seleukidų valstybės įkūrėjas ir pirmasis karalius (312-280 pr. Kr.). Seleukidų dinastijos pradininkas.

Seleuko I Nikatoro įpėdiniai, 280-264 pr. Kr. valdę milžinišką valstybę nuo Helesponto iki Indo upės. Smarkiai plėtojo graikiškąją kultūrą, statė miestus, tačiau po trumpo klestėjimo nuo II a. pr. Kr. vid. prasidėjo nuosmukio periodas. 64 m. pr. Kr. Seleukidų valstybę užkariavo romėnai, vadovaujami Pompėjaus.

baltų gentis. Jos teritorija šiaurėje siekė Dauguvą, apėmė Aiviekstės baseiną, vakaruose tęsėsi iki Lėvens upės, o pietuose apėmė Šventosios aukštupį. Sėlių žemės buvo nevienodai apgyventos – tankiau gyventa prie Dauguvos. Gentis išsiskyrė V a. ir gyvavo iki XIII a.

mokslas, tiriantis kalbos vienetų reikšmes, tų reikšmių sisteminius ryšius ir kitimą.

(Sambija), istorinė prūsų žemė Sembos pusiasalyje. Pirmą kartą paminėta 1070 m. Tankiausiai apgyvendinta iš visų prūsų genčių. 1252-1257 m. Sembą užkariavo Kryžiuočių ordinas.

prūsų gentis, gyvenusi Semboje. Minimi nuo XI a. Sembai vertėsi žemdirbyste, prekyba gintaru. XIII a. žymus sembų centras buvo Tvankstė (Tvangstė) arti Priegliaus žiočių. Jos vietoje kryžiuočiai 1255 m. pastatė Karaliaučiaus pilį.

žr. Simonavičius Kazimieras.

pirmoji Biblijos dalis.

(lot. senatus iš senex – senis): 
1. sen. Romos valdžios institucija. Karalių laikais veikė patariamoji karalių taryba, susidedanti pradžioje iš 100, vėliau iš 300 žmonių, patricijų šeimų galvų. Respublikos laikais Senatas šalia tautos susirinkimų tapo pagrindine valstybės valdymo institucija. Senatas turėjo teisę tvarkyti užsienio reikalus, prižiūrėti valstybės finansus ir nuosavybę, spręsti taikos ir karo klausimus, sudaryti taikos sutartis. Respublikos laikais Senatą sudarė 300, vėliau 600, o G. J. Cezario įsakymu net 900 senatorių. Imperijos laikais Senatas ilgainiui neteko savo politinių galių, senatorius skirdavo pats imperatorius; 
2. 1569-1795 m. ATR valdovo taryba – Aukštieji Seimo rūmai. Sudarytas po Liublino unijos (1569) iš buvusių Lenkijos senatorių ir LDK Ponų tarybos narių, vadinamų taip pat senatoriais. Senatoriai – aukščiausi valstybės pareigūnai – buvo skiriami valdovo iš didikų iki gyvos galvos. LDK senatoriais buvo visi vaivados, vyskupai, kaštelionai, didysis ir rūmų maršalkos, didysis ir lauko etmonai, kancleris, pakancleris, didysis ir rūmų iždininkai, Žemaitijos seniūnas. Aukščiausio rango pasaulietinis LDK senatorius buvo Vilniaus vaivada, dvasinis – Vilniaus vyskupas. Iš viso senatorių būdavo apie 140 (iš jų 27-31 iš LDK). Senatas svarstė įstatymų projektus, vidaus ir užsienio politikos klausimus. Posėdžiams pirmininkavo valdovas. XVIII a., kai dėl „liberum veto“ teisės vis dažniau buvo nutraukiama seimų veikla, pradėta šaukti ypatinguosius Senato posėdžius, aptariančius neatidėliotinus valstybės reikalus;
3. kai kurių valstybių (JAV, Airijos, Belgijos, Prancūzijos, Italijos, Kanados) aukštieji parlamento rūmai;
4. daugelio un-tų viena iš valdymo institucijų, kurią sudaro rektorius, prorektoriai, fakultetų dekanai, un-to sekretorius;
5. Rusijos imperijos aukščiausia valstybės ir teismo institucija, pavaldi imperatoriui, veikusi 1711-1917 m. Įkūrė Petras I.

(lot. Lucius Annaeus Seneca; 4 pr. Kr.-65 po Kr.), sen. romėnų filosofas, rašytojas. Stoikas.

viena iš didžiausių Lietuvoje aptvarinio tipo pilių pusiasalyje tarp Galvės ir Lukos ežerų.

muziejus, įsteigtas 1855 m. Vilniaus universitete E. ir K. Tiškevičų, A. Kirkoro, T. Narbuto, L. Sirokomlės-Kondratavičiaus iniciatyva.